Dažnas skaitytojas laukia, kada, girdi, jau parašysiu apie naują tvarką, pagal kurią tetos taukinais akiniais nustatinės lietuviškoms bendrovėms tinkamus vardus.
Nerašysiu, nes apie tai jau viskas pasakyta, ir mano nuomonė yra paprasta – tai riboja laisvę vadinti įmones kaip nori, o kas riboja laisvę, yra blogai. Kaip jau esu sakęs, aš nepritariu dirbtiniam lietuvių kalbos saugojimui. Hell, aš jokiam jos saugojimui nepritariu. Kalba yra mūsų, lietuvių, bendravimo instrumentas ir daugiau nieko.
Be to, kaip parašė Commonsense, yra work-aroundas, tiesa, tai truputį pridės prie steigimo kaštų, bet jeigu reikia, tai reikia. Kiekvienoje šalyje kas nors sveria ir trukdo – vienur vieno reikia, kitur kito.
Žinoma, tai primena tuos laikus, kai tie patys botanikai taukinais akiniais buvo pasišovę reguliuoti lietuviškų domenų pavadinimus, “kad nepasivadintų kaip kas užsimanė”. Jaunoji karta to net neprisimena. Ten pat nueis ir įmonių pavadinimų reguliavimai, nes pažangos niekas negali sustabdyti. Buvo laikas, kai broliui negalima buvo automobilio paskolinti, neturint notarizuoto įgaliojimo (arba, kaip sakydavo lietuviai runkeliai Londone, įgaliavimo). Buvo laikas, kai vertimą nešdavo pas notarą, ir notaras tvirtindavo ne vertėjo parašą, o vertimo teisingumą, nors yra ne filologas, o tik notaras, bet to niekas nesuprato, nes nebuvo kada apie tai pagalvoti.
Visi šie dalykai nuėjo į nebūtį patys.
Geriau aptarti tai, ką galima lengvai pakeisti: gėdinimo būdu. Žodį kadrilis, pavyzdžiui, praktiškai išnaikinome. Šlykštalai pasiutpolkė ir šurmuliuoja mugė vis dar pasitaiko, bet žmonės juos vartoja su didele baime, apsidairydami ir nervingai laukdami patyčių krušos. Teisingai.
Kaip su miesto teršimu, spjaudymu gatvėse ir kitokia asocialia bjaurastimi sėkmingai kovojama per nepakantumą, zero tolerance, taip ir netinkamus, banalius žodžius ir darinius galima išguiti, sukūrus nepakantumo atmosferą.
Dėmesingi Protokolų skaitytojai prisimena, kad prieš kurį laiką rašėme apie niekingus, sovietinius žodžius įsidarbinti, mikrorajonas, redkolegija, specpriemonė ir viktorina.
Visiems šiems žodžiams reikia cemento batų ir į kuo gilesnį tvenkinį, to sleep with the fishes, kad jų daugiau niekas ir niekada nebevartotų.
Yra baisus žodis SUVENYRAS. Jis ne tik ir ne tiek pats baisus, jo ir reikšmė baisi: tai niekam nereikalingos, nykiai atrodančios, pigiai pagamintos prekės, kurios yra turisto bagažo užpildas, kurios neatlieka jokios funkcijos, net dekoratyvinės (lėkštutės su baltarusiškom spalvom nutepliotu Gedimino pilies bokštu negali papuošti nieko, jos yra klaikios, kaip ir visokios gintarinės pabriakuškos, trinketai ir knick-knackai pagrindinėse miesto gatvėse), kurias vežioja vieni kitiems žmonės, negalintys ir nenorintys nupirkti dovanos, kuri džiugintų. Tai šiukšlės.
Aš gyvenu už kampo nuo Vilniaus Pilies gatvės, ir tą mėšlą parduodantys, kaip sliekai prieš lietų, išlindo su savo čigoniškais blizgučiais ir klaikiais paveiksliukais, kuriuos vis dėlto kažkas perka. Ką padarysi.
Suvenyrai (skirtingi nuo dovanų ir prisiminimo mementų) yra šiukšlės, ir pats žodis yra šiukšlė: nors parduotuvės juos išsiverčia SOUVENIRS, ir žodis yra žodynuose, tačiau angliškai taip niekas nesako. Tai yra ne anglų kalba, o Intouristo anglų kalbos pakaitalas, nes rašyta žmonių, kurie anglų kalbą moka iš rusiškų vadovėlių. Anuomet prie pyragų užsakymo Totorių gatvėje buvo angliškai parašę THE RECEPTION OF CONFECTIONERY ORDERS, ir nors visi žodžiai angliški, tas užrašas buvo tarybinė šiukšlė.