Prieinam prie vieno italų restorano sustatytų lauke staliukų.
“Čia galima keturiese pas jus?”
Padavėja, labai mandagiai ir maloniai:
“Šitie du būtų rezervuoti.”
Būtų rezervuoti. Pirma reakcija turbūt turėtų būti pasipiktinimas ne vietoje panaudota tariamąja nuosaka. Kodėl ne “yra rezervuoti”?
Paskui pagalvojau: tokia vartosena jau atsirado mūsų kalboje, ir niekur iš jos nepasitrauks. “Tai būtų dvidešimt du litai.” “Šitas pasiūlymas, žinokit, būtų tik darbo dienomis, labai gaila.”
Palygink su anglų kalba: “Would this be all?”, “Would you like to follow me this way?”
Tai tariamoji nuosaka, signalizuojanti mandagumą; pagarbios kalbos forma, kurios anksčiau neturėjome, o dabar turime. Atsirado be jokio reguliuojamo įsikišimo, ir, kadangi gyvena tik šnekamojoje kalboje, Talibanas dar nespėjo sudrausti ar pasakyti, kad tai neteiktina.
Kalba bręsta, kaip sūris. Gerai, kad šį stilių perėmėm iš vakarietiškos, o ne iš rusiškos, vartosenos – vis dėl to jaunoji karta, atsisukusi į Vakarus, daro savo.
Kitame numeryje: kodėl “turėti gerą laiką”, “drinkas” ir “oferis” yra pageidauti lietuvių kalbos augimo požymiai.