Publikuota 2013 balandžio 23 d.
Skaitytojau, ši tema galimai jums nėra aktuali. Tada prašau atleisti.
Galimai taip pat pasakysite “kad taip man tavo problemas”. Tas irgi gali būti tiesa.
Tačiau kai kam tai bus įdomu.
Šią temą žino visi muzikantai, kuriuos prašo “šiek tiek pagroti renginukyje, ir jums bus savotiška reklama”, žino architektai, kurių pažįstami prašo “biškutį pabraižyti”, žino advokatai, kurių draugai nori, kad jie be atlygio “čia biškį pasižiūrėtų sutartėlę, tik užmestų akį”. Tai prašinėtojų ir kaulytojų subkultūros užkratas, bjauri liga, kurią reikia rauti su šaknim.
Man, kaip ir daugeliui žmonių, kurių veidai yra pažįstami platesnei publikai, kiekvieną savaitę, o tiksliau, beveik kiekvieną dieną, skambina arba raštu kreipiasi viešųjų ryšių agentūros, kurios kviečia atvykti į nuostabius renginius, kurie visi yra be galo įdomūs.
Atsakydamas nurodau honorarą, kurį reikia sumokėti, kad atvykčiau.
Tai labai natūralus prašymas: jūs mane kviečiate ne todėl, kad aš jums labai patikčiau ar būčiau labai gražus ir malonus. Jums reikia renginiui “veidų”, kad turėtų ką fotkinti reporteriai, kurių toks darbas. Pristatymas be paveiksliukų yra ne pristatymas.
Man nėra malonu klausyti, kai sakote, kad biudžetas honorarams nėra numatytas. Aš esu tikras, kad jūs nesitikite, kad jums kas nors atvežtų nemokamus gėrimus ir užkandžius, nes “tuo pačiu jums bus reklama”.
Jūs neatvykstate į degalinę ir neprašote įpilti degalų už dyką, nes nenumatėte biudžeto benzinui.
Jūs tikriausiai patys, eidami į darbą, tikitės, kad jums sumokės atlyginimą. Jei darbdavys pasakytų, kad biudžetas atlyginimams nenumatytas, ko gero, nustebtumėte.
Žinote, ką jūs darote? Jūs iš esmės skambinėjate užimtiems žmonėms ir prašinėjate padirbėti už dyką (dar tai vadinama “padaryti renginį minimaliomis sąnaudomis”), todėl nesistebėkite, kad man jūsų skambinėjimai nelabai patinka. Jei jums taip liepė daryti viršininkas, tai man jūsų gaila, bet viskas, ką galiu patarti – susiraskite geresnį darbą.
Dar labiau, negu prašymai sudalyvauti be honoraro, yra nepriimtini ir nemalonūs jūsų sakymai, kad “galim nuvežti ir parvežti”, “bus vakarienė” arba “vaišinsime šampanu”.
Kur man reikia, aš nuvažiuoju pats, o už maistą nedirbu. Aš žinau, kad yra tokie, kas dirba už maistą, ir tie, kas eina visur, kur duoda pavalgyti ir išgerti, ir jūs žinote jų pavardes ir telefonų numerius, tai jiems ir skambinkite arba rašykite.
Jei aš jums panašus į tą, kieno dvi-trys valandos laiko tevertos užkandėlės ir taurės putojančio vyno, tai jūs klystate.
Yra žmonių, kuriems dėl jų darbo pobūdžio yra reikalinga reklama ir kuo daugiau nuotraukų žurnaluose. Tai normalu, ir nieko smerktino. Jų toks verslas.
Aš nesu vienas iš tų žmonių. Man nereikia papildomo žurnalistų dėmesio, ir nuotraukų žurnaluose. Jei norėčiau, galėčiau savo nelabai išvaizdų veidą matyti išspausdintą žymiai dažniau. Tiek, kiek yra, man visai užtenka.
Jums bus lengviau gyventi, jei tai žinosite, ir sutaupysite laiko, nes nereikės manęs trukdyti be reikalo, ir mums nereikės pokalbio, kuris nėra malonus nei jums, nei man.
Anglijoje aludėse kai kur yra tokie užrašai: “Please do not ask for credit because refusal may offend.” Išvertus – neprašykite gerti skolon, nes mūsų neigiamas atsakymas gali jus įžeisti.
Tą patį sakau jums, gerbiamosios PR agentūrų darbuotojos ir darbuotojai. Prieš skambindami man, pasitikrinkite, ar turite pinigų užsisakyti mano paslaugoms. Tada mums nebus reikalo pyktis, o man nereikės rašyti tokių pastabų. Ačiū.