Šiandien perskaičiau klausimą, kuris labai prasmingas: “Ką atsakyti klausiančiam, kaip greit papulti su žinia apie savo įmonę į žiniasklaidą? (Be jokių investicijų ir be didelių pastangų).”
Esu tikras, kad ne vienas – kurie dirbate žiniasklaidoje, reklamoje, viešuosiuose ryšiuose – esate girdėję kažką panašaus.
Tie, kas ne pirmą kartą girdi tokį klausimą, greičiausiai sureaguoja giliu atodūsiu ir tylomis pagalvoja: “Not again.”
Žinoma, greičiausias atsakymas taip klausiančiam būtų pasiūlymas eiti sau, ir paaiškinimas, kad viešumas yra prekė, kuri turi savo kainą, ir ją galima gauti arba pinigų, arba laiko sąnaudomis, pridėjus kitą būtiną sąlygą – išmanymą, ką reikia daryti.
Tas išmanymas irgi yra prekė ir turi savo kainą.
Kitaip tariant, yra žmonių, kurie žino ir (arba) gali sugalvoti, kaip jūsų reklamos (viešinimo) biudžetą pritaikyti efektyviau, bet jų žinios irgi yra prekė, ir jie šiaip sau už dyką jums nesakys. Jei sakys, tai galima įtarti, kad nelabai ką jie žino, o daugiausia apsimeta specialistais.
Problema susidarė štai tokia. Labai palankioje krachaborams terpėje (Lietuvoje) gausiai suvešėjo, kaip piktžolės, idėjos ir mitai apie partizaninį marketingą ir kitokius būdus pasiekti viešumą su nuliniu biudžetu.
Čia kaip restorančikas Piccolo Canopi, kuris “apsiėjo be pinigų”, tai yra viską, ko jam reikėjo, išzyzė, išprašė, pasiskolino ir kitokiu būdu parodė, kaip ant svetimo b(aln)o nujoti į vieną vietą.
Žmonės, kai galvoja apie rinkodarą, pasižiūri į tokius, kaip jie, ir sako sau: “O! Va taip ir reikia!”
Iš tiesų net Piccolo Canopi už dyką nieko negavo – tik pakeitė pinigines išlaidas kitomis. Paprašaikos ir freeloaderiai išleidžia savo laiką (tiesa, jis jų ratuose yra beveik bevertis) ir aplinkinių geros valios kreditą (nes kaulytojai anksčiau ar vėliau nusibosta ir juos pasiunčia).
Todėl čia tik vienų išlaidų pakeitimas kitomis, ir daugiau nieko.
Jūs galvojate, kad galima sutaupyti ir gauti “tą patį efektą”, įkinkius gaują nieko neveikiančių draugų, kad spaudytų “Like” ir kaulytų iš pažįstamų pašierinti jūsų auskarų parduotuvės nuotrauką Feisbuke.
Aš žinau, kiek to yra pagal tai, kiek žmonių, pamačiusių, kad Feisbuke turiu 11’000 sekėjų, naiviai man rašo, prašydami “gal pasidalinti, jeigu negaila”.
Aš niekada už dyką nesidalinu, nes gaila. Nė vienas jų, kaip taisyklė, nenori man sumokėti apie 3000 Lt + PVM už tokį pasidalinimą, tai aš net nesiūlau, o tiesiog juos blokuoju, kad daugiau nematyčiau jų niekada su jų pasiūlymais. Nes jie vis tiek nemokės, bent jau artimiausiu metu.
Kodėl jų tiek daug? Kalta aplinka. Aplink tiek daug vapėjimo apie paviešinimą minimaliom sąnaudom, ir tiek daug žmonių kažką kliedi apie tai, kaip kažkas su telefončiku nufilmavo 60 sek. trukmės klipą ir tas klipas pasidarė viral’u ir paskui kompaniją pardavė už 100 mln. pinigų, kad žmonės iš tiesų prarado sveiką nuovoką ir pradėjo gyventi tam įsivaizduojama iliuzijų pasaulyje.
Kai labai daug skraidydavau lėktuvais, labai daug būdavo tokių, kas nuolatos klausinėdavo, o kaip gauti upgrade į verslo klasę? Liūdna tiesa buvo ta: nusipirkti C klasės bilietą. Nes upgrade išimtinai gauna tie, kas jų neprašo. Taip dirba pasaulis. Ir – stop – jeigu jūs man dabar čia rašote komentare, kad kažkur paprašėte upgrade, ir gavote, tai jūs tiesiog meluojate, galimai dėl to, kad jus blogai vaikystėje išauklėjo tėvai.
Tas pats ir verslo pasaulyje.
Minimaliom sąnaudom padaryti itin taiklų marketingą, su realiom pasekmėm pardavimams, iš pirmo karto pataikant į dešimtuką, yra toks retas dalykas, kad galite as well planuoti labai gerai išsirinkti bilietą ir laimėti loterijoje. Statau tūkstančius TOP Sporte, kaip sakoma.
Antra vertus, pasaulio kazino pilni švytinčių akių gavrikų, kurie jums papasakos, kad žino “nepralošiančią sistemą”. Jie ilgai galvojo ir daug skaičiavo. Visi jie į namus iš Reno keliauja autobusais. Kaip ir tie, kas labai gerai žino, kaip lošti akcijų rinkoje.
Kaip žmogus, šiek tiek susijęs su viešumu, labai gerai žinau ir kitą atmainą viešinimo, kurią trumpai galima pavadinti “sukviesim blogerius, parašys”. Apie šitą pigią šušerą, darančią minimaliom sąnaudom marketingą, jau esu rašęs pagarsėjusiame straipsnyje “Už pavalgymą nedirbu“.
Ten, iš esmės, viskas teisinga – iki tam tikros ribos. Jei žmogus vadina save “blogeriu“, jis už labai mažas sąnaudas užtikrins jums žinutės paskelbimą labai mažame rate žmonių, kuriuos skiria daugiausiai jų maža perkamoji galia, kas yra neatsitiktinai susiję su jų beveik neribotais laiko ištekliais. Norite jų dėmesio, jų like’ų ir pažįstamumo jų tarpe? Bus. Nauda pardavimams ir pajamoms bus minimali, bet ir išlaidos juk buvo minimalios.
Bendrai informacijai (nes mane skaito ir PR agentūros), pranešu ir primenu štai ką. Aš iš principo neinu net arti prie jokio renginio, kur mane drįsta pavadinti šiuo vardu (“blogeris”) arba kaip nors sugretinti su tais, kam liežuvis apsiverčia save taip pavadinti: jeigu klausiate, “o kas blogo tame žodyje”, jūs būsite užblokuotas be jokių paaiškinimų; pagalvokite ir galimai suprasite.
Žodžiai yra mūsų sielos poelgiai; panašiai, jei kas nors sako, pavyzdžiui, žodį rašliava, tas žmogus nepriklausomai nuo nieko dingsta iš mano horizonto visiems laikams.
Nežinia, ar sugebėjau gerai paaiškinti pagrindinę savo straipsnio žinutę, bet štai ji: nemokamo viešumo ir reklamos nebūna. Pinigus galima pakeisti pastangomis ir laiko sąnaudomis, bet paroje yra tik 24 valandos, todėl visą kitą teks pirkti.
Jei norite gauti nepirkdami, ir tikite, kad ne piniguose reikalas (panašiai, kaip tikite, kad nėra reikalo mokėti 800 Lt už kiekvieną padangą, kai galima tokias pačias puikiausias nusipirkti už 80 Lt) man jūsų net negaila, nes taip jums ir reikia, ir evoliucijos prasmė yra ta, kad jūs pasmerkti ir toliau vaikščioti gyvenimo pakraščiais ir tenkintis svajonėmis apie neegzistuojantį “tokį pat, tik be didelių pinigų” gerą.