Kalbos, vartai į sėkmę ir turtus. Kaip ir anksčiau

Verslo Klasė, 2013 m. birželis

Kai buvau labai jaunas, man mama sakė: „Andriau, žinok, anglų kalba yra ne profesija.“ Nes tuomet aš kalbėjau apie tai, kad, girdi, eisiu mokytis anglų kalbos.

Ji buvo savotiškai teisi. Lietuvos atgautos nepriklausomybės aušroje žmonės buvo išprotėję dėl užsienio kalbų. Tais laikais galima buvo suprasti užsidegimą. Tam tikra prasme geras užsienio kalbos žinojimas reiškė bilietą iš stambiaplokščio gyvenimo į Vakarų standartus, arba bent jau taip arti prie jų, kad, galima sakyti, jau būsi įrašytas į užsieniečius. Su visomis iš to išplaukiančiomis maloniomis pasekmėmis: gražūs drabužiai, maistas už valiutą, Opelis ir kukurūzų dribsniai bei apelsinų sultys iš Vilbaros*.

Švedų, danų, norvegų kalbų žinios (atskirai pakalbėsime apie anglų kalbą, kur pasiūla rodėsi didesnė, ir tokio staigaus, meteorinio kilimo nenusimatė) buvo pirmiausiai vertinamos kaip galimybė įsidarbinti užsienio firmoje arba ambasadoje, kur net nelabai dideli atlyginimai skyrėsi nuo konvencinio lygio darbo rinkoje kelis, o tarpais ir keliolika sykių.

Ekstremalų atvejį, atkartotą Rusijoje, mačiau Sachaline, atvažiavęs ten samdyti spaudos vertėjų. Tolimoje, Dievo užmirštoje saloje šiaurės Ramiajame vandenyne, kur buvo vykdomi neregėti energetikos projektai ir vienu metu į Rusiją byrėjo didžiausios užsienio investicijos (tiesiogine prasme didžiausios – niekur kitur nebuvo investuojama daugiau), pinigais lijo ne tik inžinieriams, kurie, vos baigę Ufos valstybinį naftos technikos universitetą, buvo ten apipilami atlyginimais, neįsivaizduojamais Rusijos provincijoje. Itin trūko vertėjų. Viena mergina, atėjusi samdytis vertėja-redaktore į BBC, pripažino anglų kalbos praktiškai nemokanti ir ketinanti versti per Google Translate. Paklausta, kiek ji tikisi pinigų, paprašė 4000 JAV dolerių per mėnesį. Paklausiau, kodėl.

Sako, mano draugė, ji įsidarbino pas amerikiečius už 8000 dolerių, bet tai ji moka kalbą. „Aš žinau nedaug žodžių, tai man ir pusės tos sumos užtektų.“

Pinigai už kalbos mokėjimą nepriklausomybės laikais buvo siūlomi čia, dabar ir dideli. Lietuvoje kalbos apie tai, ar šie įgūdžiai darbo rinkoje tikrai būtų tvarūs, rodėsi labiau akademinės: lyg kas nors per aukso karštligę atsistotų prie aukso rūdos karjero ir pradėtų aiškinti: taip, taip, jūs dabar uždirbate iš šių grynuolių, bet kas bus po dešimties metų, dvidešimties?

Kai bus, tada ir galvosim.

Vairuotojų nereikės, visi turės vairuotojų pažymėjimus

Vienas populiariausių mitų apie kalbas ir jų mokymąsi buvo toks: greit kalbos specialistų nereikės, nes visi išmoks kalbas, ypatingai anglų. Čia kaip priedas prie kito pažado, kad viską vers kompiuteriai (ir prieš dešimt, ir prieš dvidešimt, ir prieš trisdešimt metų buvo rašoma tas pats: kompiuterinis vertimas dar netobulas, bet po poros metų vertėjai galės eiti ieškotis kitų darbų).

Tai ilgiausi pora metų žmonijos istorijoje – jie tęsiasi, ir tęsis amžinai. Mat programų kūrėjai nesupranta, kad kalba nėra didelė lygtis su žodžiais-kintamaisiais (prie šito dar grįšime). Alkoholikams ir narkomanams sako, kad emocinei problemai negali būti cheminio sprendimo. Taip pat ir lingvistinei problemai nėra matematinio sprendimo.

Žinoma, truputėlį bakstelėjus, ir pirmoji prognozė subliūkšta, apie tai, kad visi išmoks užsienio kalbas: čia panašu į tai, kad fotografų nereikės, nes visi turi telefonus su fotikais; nereikės virėjų, nes visi namie turi šaldytuvus, puodus ir orkaites, ir užvis labiausiai nereikės kompiuterių specialistų, nes visi turi kompiuterius, ir ne po vieną.

Realybė buvo kita: nustebino ne tai, kaip daug žmonių visiškai ramiai dirba ir bendrauja anglų kalba (nejau kas turėtų stebėtis plačiomis rusų kalbos žiniomis jau kokiais 1960 metais sovietinėje Lietuvoje?), bet tai, kiek žmonių apsieina be kalbos žinių, net ir suvokdami, kad tai drastiškai, žiauriai riboja ne tik banalius darbo pasiūlymų variantus, bet apskritai ir visą pasaulį.

Kalbinis užsisklendimas – ne Lietuvos bėda

Tiksliau, ne vien Lietuvos. Daugelyje šalių ne tik užsienio, bet net savo šalies kalbos nemokėjimas pirmosios, o kartais ir antrosios, kartos emigrantų tarpe (pakistaniečiai ir bengalai Britanijoje, ispaniškai kalbantys atvykėliai – Jungtinėse Amerikos Valstijose) yra normalus, pasineriant į geto bendruomenę ir tenkinantis apgailėtinomis geto siūlomomis galimybėmis kažkokį darbą, kuriam nereikia susišnekėjimo.

Indijoje tuo metu, kai telefonų centruose (tokiuose, kaip Bangaloras) geras anglų kalbos mokėjimas pasidarė net ne sąlyga, o kone garantija gauti gerai apmokamą darbą, tai beveik visiškai neatsiliepė anglų kalbos mokymuisi. Skirtingai nuo populiaraus įsivaizdavimo, Indijoje laisvas, išsamus kalbėjimas angliškai toli gražu nėra universalus prigimtinis įgūdis, kaip lietuviams – gebėjimas mėtyti kamuolį į krepšį; žinoma, čia tik juokas, lietuviai irgi negimsta mokėdami svaidyti tritaškius.

Jau esamos mokyklos, siūlančios geresnes anglų kalbos žinias, Indijos naujosios komercijos centruose, pajuto šiek tiek didesnį susidomėjimą, tačiau telefonų centrų steigėjai greitai pamatė, kad išsėmus rezervuarą, į jį niekas naujo vandens neprileidžia, ir plėsti pigių, angliškai kalbančių, specialistų verslą galima nebent bandant vis brangiau pritraukti dar likusius žmogiškuosius išteklius, kurie neišsijudino nuo kuklesnių pasiūlymų.

Kitaip tariant, kalbiniai įgūdžiai yra palyginti lengvai keičiamas kintamasis dydis, gebantis pakeisti gyvenimo kokybę, bet stebėtinai retai kas pasirenka jį keisti.

Čia galimai pasireiškia prigimtinis iracionalumas: dvidešimties litų sutaupymas, pasirenkant vairuoti išgėrus, yra absurdiškai neproporcingas rizikai, susijusiai su tokiu sprendimu. Bet kas iš to? Mažai kas.

Labai panašiai, žmogus, nesėkmingai (o todėl ir ilgai) ieškantis darbo, žymiai daugiau dėmesio skiria kvailiems (arba, geriausiu atveju, marginaliniams) dalykams, tokiems, kaip panašių nevykėlių patarimai apie tai, kaip apsirengus ir kokį kaklaraištį pasirišus (juk „pirmasis įspūdis – svarbiausias“), užuot praleidęs valandą ir pasimokęs sukurpti ne visai beviltišką gyvenimo aprašymą arba perskaitęs nors kelias pastraipas apie tai, kaip elgtis darbo pokalbyje.

Kalbos kokybė kaip nesuvokta kategorija

Iš sovietinių laikų likęs požiūris į kalbos išmanymą kaip į binarinę kategoriją: vienetas arba nulis. Rusai kalbėdavo apie užsienio kalbos valdymą в совершенстве, t.y., „tobulai“. Toks įvertinimas galimas tik šalyje, kur svetimų kalbų išmanymas yra tragiškai žemo lygio. Panašiai, sakymas apie tai, kad „esu ragavęs visus vynus“ arba „esu klausęs visą muziką“ daugiau pasako apie tai, kokia skurdi besigiriančio aplinka, negu apie jo neeilinius pažinimo gabumus.

Tas supratimas yra gajus iki šiol: „baigęs“ – reiškia „moka“. Taip arba ne. Blogo, prasto, nuobodaus, medinio angliško teksto negali būti: arba išvertėm patys („sekretorė baigus anglų pedagoginiam“), arba „atidavėm vertėjui į biurą“, ir turi būti gerai. Raidės angliškos? Reiškia, gerai. Niekas juk nesidomi taksi vairuotojo sugebėjimais geriau nuvežti: pažymėjimą turi? Automobilis keturiais ratais? Viskas gerai. Čia ne teatras ir ne koncertas, kad turėtume gilintis.

Todėl šalyje, kur informacinių technologijų, spaudos, įpakavimo, mažmeninės prekybos kokybė pakilo per pastaruosius dešimtmečius taip, kad ankstesnio vargo net nesimato (žmonės, pamatę dvidešimties metų senumo Lietuvos parduotuvių nuotraukas arba tų laikų gėrimų etiketes, atsisako tikėti, kad tai buvo tik prieš dvidešimt metų, ir galvoja apie Antrąjį pasaulinį karą), bendras užsienio kalbų lygis Lietuvos vartosenoje yra nedaug atitrūkęs nuo Persitvarkymo Sąjūdžio laikų.

Gera anglų kalba parašytas lietuviškas informacinis leidinys, tinklalapis arba pakuotė sukelia ligi šiol nuoširdžią nuostabą, kaip senais laikais nustebindavo pusėtinai rusų gamybos garso įrašymo aparatūra („žiūrėk tu man, galim, kai norim“).

Problema tvari, nes ji kol kas nuosekliai ir karingai neigiama (tai yra, neišeita iš pirmosios ligos stadijos): manoma, kad „nereikia mums laužyt liežuvio“, ir „tegu jie lietuviškai mokinasi“. Potencialo, susijusio su kalbų mokėjimu, nei norima matyti, nei apie jį galvoti. Jau nekalbant apie planavimą, kiek galėtų kainuoti geresnis kalbinis išsimokslinimas ir kaip jį pasiekus.

Antra vertus, kai tokia maža konkurencija, bet koks dėmesys, koncentruotas į kalbą, tuojau pat atsiperka tam, kas tą dėmesį parodo ir skiria jam truputį savo laiko. Kai niekas paplūdimyje neparduoda gerai atšaldytų gėrimų, tai išsinuomojęs šaldytuvėlį pardavėjas turi didžiulį konkurencinį pranašumą.

Pasaulio modelis

Reikėtų grįžti prie klausimo, kodėl kompiuteriai iš esmės nesugeba versti iš vienos kalbos į kitą.

Atsakymas labai paprastas: tam reikia ne dviejų kalbų žodynų, tarpusavyje susietų duomenų bazių, kur vienas žodis būtų keičiamas kitu. Tam reikia dviejų pasaulio modelių, kur kiekvienos sąvokos ar veiksmo vertimas yra apsuptas savo kontekstinio pasaulėlio.

Kompiuteris, turėdamas tuos modelius, galėtų juos sujungti, tačiau jis negali tų pasaulių pasiimti pats, o žmogui juos sudėti į kompiuterį užimtų ilgiau, nei pačiam tuos modelius susikurti smegenyse, o susikūrimas trunka visą iki tol buvusį gyvenimą. Todėl užduotis yra neįvykdoma. Žmogiškasis vertimas yra racionalesnis sprendimas.

Labai keista, kad to niekaip nesugeba suprasti tie, kas žymiai anksčiau atsisakė minčių apie kompiuterizuotą teisinių problemų sprendimą (juk galima suvesti kompiuterin visus įstatymus, visus nusikaltimus ir visas aplinkybes, ir voila, nebereikės tūkstantinių teisininkų paslaugų; kiekvienas bus sau pats advokatas) ir apie tai, kaip gydytojus pakeisti kompiuteriais, į kuriuos galima būtų sukrauti visų simptomų ir visų ligų sąrašą, dar ir prijungus prie receptų ir nedarbingumo lapelių spausdintuvo.