Liau liau liau.
Liau liau liau.
Gražiai pasipuošęs žaliaskaris senasis mūsų Vilnius (“улицы столицы в праздничном убранстве”) maloniais rūpesčiais-rūpestėliais pasitinka svečius.
Sveiks sveteli margs, kaip buvo rašoma pseudofolklorine tarmiška fūfeliakalbe ant Vingio Parko estrados sienos mano vaikystėje.
Čia vakar pažiūrėjau tik truputį lietuviškos televizijos, kur europiniais taukais patepti tingūs žurnalistai filadelfijai tiesiog kaip per sviestą plaukia per gyvenimo šventę, pasakodami, kaip gi faina bus tas mums europinio pirmininkavimo pusmetis. Į šonus laksto bereikšmė trivia apie kanceliarinius reikmenis ir lankstinukus, dovanėles ir posėdžių sales, ir gausėja beribis džiaugsmas – pas mus atvažiuoja daug ponų, ir mes būsim irgi beveik kaip jie.
Jėzau, pusę metų kaip bus gerai. Bus labai svarbių valdininkų iš labai turtingų šalių svarbiausių ir autoritetingiausių institucijų, ir jie vaikčios mūsų kalidoriais, gatvėmis ir aikštėmis, tuo mūsų svarbą pabrėždami, ir žiūrėdami, kaip mes susitvarkę, ir pagal tai mumis vertins ir galimai mylės ir net laikys šiek tiek saviškiais.
Filadelfijai galės rodyti tuos pačius nedastatytus ir tik iš vienos pusės užtinkuotus Valdovų Rūmus iš viso jų beprasmio vidaus, kaip ten prikabinėta tipo periodo kilimų ir visko kitko, ir pastatyti dideli apvalūs restoraniniai stalai užkandėlėms ir gėrimams, kurie yra plywood on steel, bet kai užkloji staltiese, tai nesimato fanieros, atrodo labai roskošnai, kaip kokia prezentacija ir dar kažką. Ir bus ten vieno kąsnio sumuštiniai ir popigiai valdiški vynai, ir puotaus vidutinės svarbos praskolintos Europos pasiuntiniai iki paryčių, kol nepadės galvų ant paduškėlių iki kitos dienos ir naujų labai svarbių posėdžių.
Žurnalistai-filadelfijai galės pasakoti apie tai, kokias gražias dovanėles gaus visokie delegatai ir kitokie svarbūs ponai, ir kaip jie ilsėsis restoranuose ir kavinėse beigi prabangiuose viešbučiuose, ir ta istorija apie atvykusius ponus bus mūsų gyvenime didelis pagyvinimas ir didelė tema, kaip buvo kažkada Anglijos karalienės vizitas ir kaip būna, kai atvažiuoja Claptonas ir valgo Labukyje, ir mes džiaugiamės, kad jis paskanavo mūsų gostepriimstvos; o kai buvo George W Bush atvykęs į Vilnių, tai filadelfijai pasakojo prisiminimus Astorijos kambarinių, kurios klojo lovą ir pagalves komponavo pyragiuko forma. O Laura Bush tai užsisakė net taurę vyno, ir ta taurė jai buvo pateikta.
Aš dažnokai prisimenu savo gyvenimą Afrikoje (gal senatvė, o gal tiesiog prisiminimų daug), tai kai buvo atvykęs Tony Blair į Accrą, tai ne tik jau prieš kelis mėnesius spirgėjo visa Britanijos High Commission (pasiuntinybė vadinama taip buvusiose kolonijinėse šalyse), bet ir vietiniai vargo reporteriai buvo aplankyti to Labadi Beach viešbučio, kur gyveno Britanijos premjeras, ir jiems parodė net vieną kambarį (tiesa, liepė tik nieko neliesti).
Ir rašė vietos afrikiečiai filadelfijai apie savo įspūdžius, ir guodėsi straipsniuose, kad atgal važiavo tro tro mikriukais be oro kondicionavimo. O paskui dar vienas korespondentas pakalbino viešbučio tarnautoją (no kidding), kuris per klaidą užėjo, kai premjeras persirenginėjo ir buvo be kelnių! Tai tarnautojas atsiprašė ir išėjo kuo skubiau, bet tai kokia istorija.
Esu tikras, Tony Blair ligi šiol vis prisimena apie tą viešbučio patarnautoją, galvoja, kaip jis gyvena.
Internetuose jau buvo išgalvotas pasakojimas apie tai, kaip turistas ateina į kelionių agentūrą ir pasirenka Lietuvą, nes ji pirmininkauja Europoje (pasirašo kaip Raimucka Jurgaičių, aš nežinau jo tikro vardo):
Paskutinė lietuvių liaudies pasaka – pradėjus pirmininkauti ES, Lietuvą užplūs turistų minios. Viskas bus taip. Atlekia į užsienio kelionių agentūrą turistas. O agentūra jo klausia:
- Kur šį kartą norėtumėt nukeliauti?
- Taigi į tą šalį, kuri dabar pirmininkauja Europos Sąjungos Tarybai ir Europos Vadovų Tarybai.
- Labai puikus pasirinkimas! Sakyčiau populiariausias turistinis maršrutas, netgi užsakėme papildomus reisus. Kiek bus keliaujančių su jumis?
- Na, mano šeima, kaimynai, bus koks dešimt žmonių. Mes visada keliaujame į tas šalis, kurios pirmininkauja Europos Sąjungos Tarybai ir Europos Vadovų Tarybai. Beje, kas šį kartą perėmė pirmininkavimą?
- Lietuva.
- O, puiku! Atsimenu, kaip pulkai jų turistų užplūdo mūsų šalį, kaip pradėjome pirmininkauti Europos Sąjungos Tarybai ir Europos Vadovų Tarybai. Dar būna labai įdomu nuvykti į tą šalį, kurioje praeina rinkimai ir pasikeičia valdanti politinė partija. Kaip sakant, akivaizdžiai palyginti pokyčius. O gal žinote, kokie renginiai numatyti šioje Europos Sąjungos Tarybai ir Europos Vadovų Tarybai pirmininkaujančioje šalyje?
- Na, kaip visada – įvairios konferencijos Europos Sąjungos politikams.
- Oi, kaip įdomu!!!
- Beje, ta proga specialiai iš visų Europos šalių plūstantiems turistams kiekvieną savaitgalį visuose Lietuvos miestuose bus rengiamos mugės – per visas centrines gatves išsirikiavusiose medžiaginėse pavėsinėse bus prekiaujama mediniais šaukštais, moliniais švilpukais, iš naujo pasūdytais varškės sūriais iš parduotuvių ir baronkomis. Tie pardavėjai jūsų laukia net pasistiebę.
- Jau nekantrauju nuvykti! Forminkite kelialapį artimiausioms įmanomoms dienoms. Pirmieji juk gaus gražiausius šaukštus.
Gaila tik tiek, kad daugelis net nemato viso šito komizmo, nes yra įsitikinę, kad vis tiek iš to pirmininkavimo mums yra tikrai labai nemažai kokia tai nauda.
Turiu jausmą, kad labai mėgsiu per ateinančius 6 mėnesius tuos žurnalistus, kurie parašys, kad šiaip Vakaruose visiems mūsų pirmininkavimas yra giliai pagal būgną.
Apie tai, kad tai niekam neįdomu, išskyrus tuos, kurie pagal darbus pas mus atvyks į komandiruotę, bet net ir jiems nelabai įdomu, išskyrus galbūt tą didelį privalumą, kad Vilniuje oro uostas taip arti nuo miesto, kas visada džiugina dažną keliautoją. Net ir pats fainiausias traukinys iš oro uosto nėra taip gerai, kaip taksi ir po 20 min. tu viešbutyje.
Atsimenu, per tą karalienės vizitą Lietuvoje aš buvau kone iki ašarų ir frustracijos privestas savo kolegų iš Vilniaus, kurie prašė, prašė, prašė papasakoti, tai kaip gi toje Anglijoje, ką jau pasakoja apie šį istorinį vizitą?
Kartojau ir kartojau, kad čia jums istorinis vizitas. Kad Anglijoje tai 27 psl., karališkos kronikos skelbimukuose, ir ne daugiau. Kaip į sieną žirniai. Negalėjo patikėti. “Nu tai vis tiek gi šneka ir žmonės ir žiniasklaida.” Jie manė, kad aš žinau, tik nepasakoju. Esu kone susibaręs su kai kuriais jų.
Nešneka. Neįdomu niekam. Niekam nerūpi. Which bit of “nobody cares” do you not understand?
Taip ir pirmininkavimas.
Užupio Angelas labiau rūpi miesto svečiams. Alubaris Špunka paliks didesnį įspūdį šį pusmetį, negu visas pirmininkavimas kartu paėmus ir visi valdovų rūmai ir visi austiniai kaklaraiščiai su etninių juostų motyvais.
Kunigaikštis Vildaugas Urniežius, kaip ir grįžęs į Pilies gatvę dainuojantis trim kalbom barzdyla (bless him, jau maniau, gal jam kažkas negerai, nes buvo dingęs), tinklinės pizzerijos Vokiečių gatvėje, nežinau kas, net Žirmūnų žiedo Statoilas – visi jie paliks didesnį įspūdį ir prisiminimą bet kurių atvykusiųjų prote, negu šis pirmininkavimas.
Pirmininkavimui aš dėkingas tik už tai, kad sutvarkė Vienaragio (ar Ožiaragio) gatvę, kur eina palei Katedros aikštę, ir kad tas automobilių šiukšlynas su surūdijusiais nulenktais stoveliais priešais Vidaus reikalų ministeriją pavirto tvarkinga miesto gatve.
Bet kiekvieną kartą, kai pamatysiu kažkokios naujus kompiuterius, išdėliotus ant stalų, nupirktus pirmininkavimo proga, anonimiškas sales, bendrus planus apie skubančius biurokratus, galvosiu – Viešpatie, six more months of this.
Todėl, kaip niekada, laukiu Šv.Kalėdų.