Žurnalas Verslo Klasė, 2013 m. vasara
Pradėkim nuo pamokančios istorijos. Kažkada buvo tokie laikai, kai Lietuva turėjo savo nacionalinę ir valstybinę oro bendrovę, (kuri dar ir skraidė į geriausią Londono oro uostą, Heathrow, o paskui tas nusileidimo teises pardavė, kad užkamšytų nuostolius, bet paskui vis tiek buvo privatizuota ir bankrutavo). Tais laikais mano šeima dažnai skraidė tarp Londono ir Vilniaus, ir viename tų skrydžių buvo pamestas dukros vaikiškas vežimėlis.
Po pareiškimų, formalumų ir keliaujančios korespondencijos, oro bendrovė kompensavo nuostolius, atsiųsdama čekį mums į namus Anglijoje. Kartu voke buvo antspauduotas violetiniu antspaudu oro bendrovės generalinio direktoriaus laiškas (jei neklystu, rašytas rašomąja mašinėle – bet nesu dėl to tikras), ir paties didžiojo vadovo pasirašytas mėlynu tušinuku.
Tuomet, prisimenu, aš pagalvojau, kad negali turėti didelės ateities tokia bendrovė, kur pats generalinis direktorius pasirašinėja laiškus apie penkiasdešimties svarų kompensaciją už prarastą vaikišką vežimėlį.
Kaip paaiškėjo vėliau, buvau teisus: tik nežinia, ar bendrovė baigė veiklą dėl netinkamai nukreipto vadovo dėmesio, ar todėl, kad tiesiog aviacijai visur pasaulyje atėjo sunkūs laikai, net ir patiems stipriausiems.
Delegavimo siaubas
Lyginant su didelėmis ekonomikomis, Lietuva tebėra labai provinciali, ir vienas iš požymių yra šeimininko noras viską kontroliuoti ir asmeniškai visur kištis. Taip, daugelis dalykų jau pasikeitė, ir gerokai, tačiau prisiminimai apie tuos laikus, kur generalinis direktorius asmeniškai tvirtindavo spausdintuvo miltelių kasetės pirkimą, vis dar gyvi.
Šiokie tokie delegavimo įpročiai jau atsirado, atsirado ir atitinkamos struktūros, bet vadovas iš esmės vis dar yra absoliučiai visko šeimininkas. Pavaduotojų ir padalinių vadovų sprendimo teisės yra maždaug tokios: jei bosas pasako atnešti kavos, padalinio vadovas gali pats nuspręsti, kuria koridoriaus puse eiti.
Lietuvai kėlė ir kelia susižavėjimą šeimininkai-gaspadoriai, kurie viskuo domisi, viską tvirtina (arba atmeta) asmeniškai, kurie žino ir etiketės spalvą ant savo fabriko kepamos duonos kepalo, kiekvieną varžtą gali prisukti. Amžinatilsiai Bronislovas Lubys Lietuvoje ir Steve Jobs Amerikoje buvo vadovų tipai, kuriuos Lietuvoje puikiai suprato ir norėjo imituoti.
Prisiminiau verslo koledže Anglijoje matytą dokumentinį filmą apie indų kilmės verslininkę Birmingeme, įjunkusią gaminti padažus ir užpilus, ilgainiui iš to padariusią didelį biznį ir dabar išdidžiai vaikštančią po gamyklą. Ji kišosi absoliučiai į viską ir šaižiu balsu komandavo visiems: nei maisto technologai, nei jokie kiti specialistai negalėjo nė cyptelėti. Valdinga, nemaloni ragana absoliučiai viską išmanė, ir matėsi, kad visi antrosios grandies vadovai buvo tik tam, kad kuo geriau vykdytų jos nurodymus juos perduotų jau savo pavaldiniams. Nei iniciatyvos, nei entuziazmo ten nereikėjo.
Mano bendramoksliai žiūrėjo ir lingavo galvas („vargu ar ji ilgai trauks tokiu stiliumi“, o aš galvojau, kad Lietuvoje daugumas būtų tą filmą supratę visai kitaip – štai kaip reikia vadovauti, ji juk kreipia dėmesį į visas smulkmenas ir viskame dalyvauja).
Misija ir vertybės, užjūrio keiksmažodžiai
Lengva ir smagu dairytis po Lietuvą ir baksnoti provincialumo apraiškas. Tai puiki pramoga ir sveikas užsiėmimas, juo labiau turint galvoje, kad dažnai stambių užsienio bendrovių vadovėliai, taisyklių rinkiniai ir smulkios instrukcijos „žingsnis po žingsnio“ (ko gero, ir su šmaikščiais paveiksliukais) atneša greitus ir įspūdingus rezultatus.
Greitus ir įspūdingus, nes tai, kas sukurta namie, dažnai, kaip čia mandagiau ir dar metaforiškai pasakius, keliauja pėsčiomis. Basom kojom. Su ryšulėliu ant pečių.
Jei reikėtų vienu žodžiu apibūdinti lietuvišką verslą, sakyčiau „negudrus“. Nes ir patys vadovai yra paprasti, dažniausiai – kaip valties nuomos punktas prie Trakų ežerų. Turim valtis, turim kuoliukus su virvėm, surenkam užstatą, jie išplaukia, vakare parplaukia atgal.
Grynai lietuviškos įmonės personifikacija yra tas diedukas, kuris Nidoje prie paplūdimio nuomoja skėčius nuo saulės. Atsineša ryte skėčius, išnuomoja, susirenka. Toks agrarinis verslo būdas. Jei skėtis sulūžta, jo netaiso, o tikisi vis tiek išnuomoti – gal klientas nepastebės. Jei pastebi – pakeičia mažiau nudėvėtu. Iki žiemos vis tiek kažkiek liks tų skėčių.
Tipiniam lietuviškam verslui plečiantis, nesugebėjimas valdyti procesų dažniausiai yra akivaizdus: gali matyti, kad procesas yra pačių lietuvių sukurtas, kai keičiant padangas ir užsirašius iš anksto internetu (kas yra gerai), paskui reikia iš meistro pasiimti talonėlį, nueiti į gretimą pastatą pas administratorę, uždėti talonėlyje antspauduką ir gauti parašiuką, ir eiti atgal, atiduoti talonėlį meistrui, kuris jį turbūt įsegs į sąsiuvinį.
Apskritai, mokyklinis sąsiuvinis, pildomas tušinuku, galėtų būti lietuviško verslo herbe. Jei verslas turėtų herbą. Matyt, todėl, kad jis pats netinkamiausias apmastymui apie tai, kokia veikla reikalinga mokiam klientui patenkinti ir pinigams gauti, o kokia – tik verslo imitavimas. Jis yra pats blogiausias vadovo informavimo įrankis, ir todėl jį naudoja itin dažnai.
Tokiais atvejais atnešti iš užsienio ne tik aptarnavimo, bet ir vadovavimo įspūdžiai labai padeda. Kartais padeda mažiau galvoti, ypač kai jau pagalvoję būna kiti, kuriems galvojimas labai gerai sekasi.
Dar vienas dalykas Lietuvoje yra kol kas vertinamas kaip anekdotas, kuris toleruojamas tik tokiais atvejais, kai ateina į užsieniečių valdomą bendrovę: misijos ir vertybių artikuliavimas ir komunikavimas darbuotojams.
Aš dar nemačiau nė vieno lietuviškos įmonės vadovo, kuriam vertybės būtų didesnis prioritetas negu, sakykim, popieriaus rulonėlio spalva įmonės tualete. Geriausias atsakymas paklausus būtų „tai čia kaip nors išsigryninsim eigoje“.
Užsienietiškas degalinių tinklas privaloma tvarka visuomet turi tualetus, kurie visuomet atrakinti ir išvalyti (nes jų valymui bus skirta pakankamai darbuotojų laiko, o kad jie turėtų laiko, bus pasamdyta pakankamai darbuotojų), greičiausiai todėl, kad kažkada toje tarptautinėje bendrovėje kažkas nusprendė, kad kitaip negalima. Kad tai standartas. Apie tai diskutuojama nebus: galvosim apie kitus dalykus. Apie tualetus viskas nuspręsta. O gal jau tais laikais, kai degalinių tinklas buvo įkurtas, toje Vakarų šalyje jau buvo toks standartas, ir tai keisti neatrodė prasminga.
Palyginti su vietine lietuviška degaline, kur tualetas jei yra, tai rakinamas, arba „atsiprašome, šiuo metu neveikia“, arba jo visai nėra, nes jeigu padarysi tualetą, tai ten žmonės eis ir eis.
Istorija apie tualetą irgi yra istorija apie vertybes, jei nepastebėjote.
Gal taip ir geriau
Jei jums atrodo, kad čia giriama Vakarų praktika, o menkinama tai, ką mes turime patys, labai klystate. Nes vakarietiškas vadovėlio diktuojamas modelis geras tik tol, kol nepasidaro blogas. O blogas jis pasidaro labai greitai, nes augime tūno slapti pavojai, kurių dar niekas patikimai neišvengė.
Visi, susidūrę su nemažomis užsienio organizacijomis (o čia mes kalbame apie organizacijas, bent kelis kartus didesnes, nei didžiausios lietuviškos), nuolatos pastebi, kaip ten labai daug kas prieštarauja logikai Formalizuoti procesai, kur viskam yra tarnybinė instrukcija ir nieko negalima daryti paprastu būdu, tik kuo sudėtingiau, yra lyg sukurti piktų žmonių, kurie linki blogo aplinkiniams.
Tos pačios spausdintuvo miltelių kasetės – jas galima gauti tik centralizuotai iš sandėlio, jei sandėlis jų turi, ir jos kainuoja bendrovei dukart brangiau, nei iš mažmeninės parduotuvės, ir jų gavimas užima tiek laiko, kad greičiau būtų pačiam nuvykti į parduotuvę. Lėktuvo bilietai? Tik iš centralizuoto bendrovės kelionių skyriaus: čia jie visada brangesni, nei bet kur laisvoje rinkoje, ir įsigijimui iš ten reikia pildyti paraišką internete. Ji nepatogi, užima ilgai, bet tokia tvarka.
Tose bendrovėse nebegalima kabinete pasikabinti paveikslo ant sienos. Pačiam įkalti į sieną vinį negalima. Iškviestas ir po keturių dienų atėjęs meistras atsineša ne įrankių dėžę, o kelių puslapių formą – jam reikia atlikti prašomos užduoties įvertinimą.
Visoje organizacijoje pakeitė telefonus. Naujieji veikia blogai, visų darbuotojų telefonų knygos ir balso paštas išsitrynė, peradresavimu niekas nebemoka naudotis, bet niekas nieko negali padaryti: sprendimą organizavo pasaulinis tiekėjas biurams visame pasaulyje. Tik šefo kabinete dar yra prijungtas vienas senasis telefonas, ypatingiems atvejams. Jam būtina, jo darbas svarbus, todėl išimties tvarka paliko. Visi kiti, kai negali paskambinti nuo savo darbo stalo, skambina iš asmeninio mobilaus ir mėnesio pabaigoje pildo formas tų išlaidų kompensavimui. Atitinkami buhalterijos padaliniai turi ką veikti.
Tačiau darbuotojai yra susitaikę ir romūs. Pasiūlius jiems vakare du ar tris bokalus alaus ar ko nors stipresnio, jie visada pripažins, kad visa tai yra „su*ista beprotnamio nesąmonė“ ir kuo toliau, tuo sunkiau su tuo gyventi.
Bet dažniausiai jie niekur neina. Priežastys banalios: pasitrynus ilgesnį laiką tokioje organizacijoje, blanksta visi gabumai, išskyrus sugebėjimą šokinėti per beprasmes biurokratinės sistemos kliūtis.
Žaidėjai pasidaro mažai konkurencingi darbo rinkoje, nes vietoje kuriamojo potencialo atsiranda lagerio kalinio sumanumas: moka iš duonos minkštimo lipdyti šachmatų figūras. Pagirtina, žinoma, bet normaliame pasaulyje šis įgūdis nėra reikalingas, nes šachmatų figūras galima įsigyti parduotuvėje, pagamintas Kinijoje, ir už labai nedidelę sumą.
Organizacijoje į priekį pradeda veržtis ne tie, kas turi geriausių idėjų, kaip kuo sėkmingiau sukurti ir parduoti prekes ir paslaugas, o tie, kas geriausiai prirašinėja formas ir anketas. Darbuotojų paieškos ir samdymo procesai nepastebimai išsikreipia, ir bendrovė pildosi žmonėmis, kurie buvo samdomi ne todėl, kad pridėtų daugiausiai vertės, o todėl, kad iš jų atrodė, kad sukurs mažiausiai problemų, ir niekada niekam nesutrukdys eiti namo lygiai penktą.
Tie, kas ne tik moka greitai ir necypaudami dirbti su standartiniais popieriais ir laiku išsiuntinėti juos reikiamais adresais, bet ir stoiškai iškęsti ir įgyvendinti iš korporatyvinio centro nuleidžiamas iniciatyvas („Mūsų antras vardas – kokybė“, „Naujų idėjų metai: kas savaitę – po žaibą smegenyse“), tampa dideliais viršininkais.
Vertybe tampa apsidangstymas ir apsisaugojimas, kurie labai greitai užgožia kūrybą. Labai greitai visuose svarbiausiuose postuose atsiranda išsisukinėjimo čempionai ir korporatyvinių lozungų skanduotojai, užsigrūdinę vidaus kovose ir daugiausiai pasižymėję tuo, kad niekada neprivirė košės savo viršininkams.
Štai kodėl tokie dideli pinigai mokami didelių bendrovių vadovams, kurie jau turi patirties, perkratydami ir statydami nuo galvos ant kojų susirgusias ir pasenusias organizacijas.
Tikrų lyderių yra vienetai
Tokių asmenybių labai nedaug. Jiems reikalingi ne tik geležiniai nervai ir ramybė, bet ir neracionalus užsispyrimas, kone sportinis interesas iki alkūnių įsimerkti į mėšlą ir išvalyti arklides, puikiai žinant, kad lengviau yra sukurti organizaciją iš naujo, negu ištaisyti tokią, kur viskas kreiva, šleiva ir niekas niekuo nebetiki.
Būtent todėl, kad jų yra nedaug, ir kad jie dažniausiai sugeba uždirbti lygioje vietoje labai daug pinigų, jie dažniausiai priviliojami į samdomą darbą absurdiškomis pinigų sumomis. Tie atlygiai atrodo nesveiki daugeliui vertinančiųjų iš šono („nejau direktorius 200 kartų vertingesnis už dėžių pakuotoją?“), tačiau liūdna tiesa yra tokia, kad dėžių pakuotojas yra žymiai labiau priklausomas nuo direktoriaus, nei direktorius – nuo jo. Pirmiausiai, todėl, kad dėžių pakuotojas labai lengvai pakeičiamas.
Didelių vadovų ilgesys
Lietuva, kur daug kas per ketvirtį amžiaus sugebėjo organizaciškai susidėvėti, širdimi jaučia, kad jai labai reikia tokių vadovų, kurie nemenkai viską pakratytų – tik jų, deja, vietoje nėra, o pasisamdyti bent kiek ilgesniam laikui iš užsienio mes negalime.
Todėl Lietuvoje tokios populiarios verslo konferencijos su pirmojo ryškumo žvaigždėmis iš verslo ir inovacijų pasaulio, pavyzdžiui, Richardu Bransonu arba Steve Wozniak – nors tie autoritetai, atvykę į Lietuvą, tikrai negali nieko pasakyti, ko mes jau nebūtume perskaitę jų knygose arba išgirdę jų paskaitose, kurių pilni internetai, bet mums norisi bet sekundei prisiliesti prie lyderystės, didesnės už gyvenimą, net jei mes jos tokios ir negalime visą laiką turėti.
Poreikis labai stipriems lyderiams su vizija Lietuvoje toks didelis, kad jie turbūt su laiku atsiras. Arba neatsiras, ir mes toliau gyvensime, džiaugdamiesi, kad pas mus pradės veikti pakankamai daug užsienio (ne savų) bendrovių, kurios dar turi parako ir kuriose dar nesibaigė plėtros troškulys.