Myliu Europos šalis (ne visas), myliu pinigus iš ES fondų (kaip ir kitus pinigus), bet nekenčiu Europos institucijų.
Ta prasme, nekenčiu visa širdimi, kiekviena ląstele, ir nuo kiekvieno susidūrimo su jose raugintais žmonėmis (taip, tai eurobiurokratai) man pakyla spaudimas ir pradeda eiti balti dūmai iš ausų. Vaizdas negeras.
Kai parašiau jaukų ir šiltą straipsnelį apie Lietuvos užsienio viceministro benefisą Europos Parlamente, bandant neeuklidinį humoro jausmą ir radikalius būdus sukurti Lietuvai išskirtinumą per Rain Man* stilistikos biurokratus, internetuose sukilo šitstormas** toks, lyg būčiau pasakęs, kad, po daugelio metų spyriojimosi, nusipirkau iPhone ir man jis labai patiko***.
Gana jau išnašų, gana. Tai štai, bet mano tinklaraštyje aš galiu matyti, iš kur į mano jaukius namus su besiplaikstančiomis baltomis užuolaidomis, kur snaudžiu palaimingoje užmarštyje, ateina tulžimi spjaudantys lankytojai, kurių įrašus aš tryniau su ne mažesniu užsidegimu, negu J.Basanavičiaus gatvės valytojas saulėtą vasaros ryta plauna nuo šaligatvio kraujus ir vėmalus priešais taukinių vakarų saliūną ir kitas visokias cepeliniškes (jokios užuominos į konkrečias vietas – socialiai deklasuoti elementai siautėja Palangoje visur aplink J.Basanavičiaus gatvę).
Tie besispjaudantys įniršyje lankytojai ateina iš ES institucijų kompiuterių ir iš plataus asortimento Lietuvos Respublikos valstybinių įstaigų, kuriose ne tik ligi šiol neuždrausta darbo metu naršyti internetų, bet ir darbuotojai galimai neįspėti dėl atsakomybės už tai, ką jie rašinėja iš valdiško kompiuterio (pykčio jiems nejaučiu, tik atkeršiju ir užmirštu, kaip žino vienas ant manęs pasidrabstęs Lietuvos komercinio banko tarnautojas, kuris galimai dabar dirba toje pačioje J.Basanavičiaus gatvėje darbą, artimą nekvalifikuotam).
Pasipylė kaltinimai, permiežti su ironizavimu, apie tai, kaip buka, informacijos neturinti liaudis ir dar bukesni ją bukinantys žurnaliūgos eilinį kartą nesuprato nei konteksto, nei aplinkybių, nei ES virtuvės (o taip, jei nepatiko steikas ar sriuba, tai tik todėl, kad nežinai, kaip ji buvo verdama arba jis kepamas – ir būk geras, jei toks gudrus, pabandyk iškepti pats, ir mes įvertinsim, sako man).
Jei nusišnekėjai, visuomet sakyk, kad čia buvo per subtilu, kad tave būtų galėję suprasti.
Žinote (sako mums), kritikuoti lengva, o reikia pirmiausia įsigilinti, pasimokyti, suvalgyti institucijose pūdą druskos, ir tik tada vertinti, nes visa tai yra giluminiai ir slapti procesai, galimai netgi misterijos (nepainioti su ministerijomis), kurių perpratimui reikia ilgų metų.
Žinote ką? F@&% you.
Kai matau net ir patį protingiausią (allegedly) viceministrą, ėjusį filosofijos mokslus ir jau pasiekusį brandos ir sužydėjimo amžių (gimęs tais pačiais metais, kaip ir aš), ir kalbantį taip, kad norisi įsikišti šaukštą į akį ir jį ten sukioti, man nereikia jokių specialių žinių, kad aš jums pasakyčiau: chebra, jūs atrodote ir skambate klaikiai, ir jūsų klausymas sukelia skausmo pojūtį.
Lietuvai ir lietuviams labai trūksta sugebėjimo, išgirdus epinį nusišnekėjimą, mandagiai pakelti ranką, atsistoti ir sakyti – jūs čia, atsiprašau, nusišnekėjote, todėl daugiau nekalbėkite. Visi kažko dairosi: jie išmokyti nepasitikėti savo sprendimo galia, savo akimis ir ausimis.
Yra viena paprasta taisyklė: jei kažkas jums skamba itin kvailai, tai problema, ko gero, ne jusyse. Problema yra priešais jusiuos, ir ta problema yra nusišnekėjimo autorius.
Politinio korektiškumo kultūra, kuri yra iš esmės nevykėlių gynybos mechanizmas, apraizgė savo kancerogeniniais čiuptuvais kone visas asmeninio sprendimo galias, ir žmonės paniškai bijo pasakyti, kad jiems kažkas pasirodė kvaila, jei jiems pasirodė kvaila.
Europinės institucijos yra karingos vidutinybės rezervatas. Tai organizacijos, įpratusios aprėkti joms nepatinkančią nuomonę, ir besiremiančios pasyviai agresyviu, gerai nupenėtu, ilgomis atostogomis ir dosniais prancūziškai-belgiškos valstybės tarnybos stiliaus privalumais išlepintu kontorų planktonu, kurių pirma kvalifikacinė savybė yra karšta meilė ir baiminga pagarba jas peninčiam speniui, o antroji – kuo daugiau penkiaaukščių sutrumpinimų išmokimas. Tuos sutrumpinimus turi pažinti tik jie patys, nes tada jie yra specialistai.
Tas planktonas sudaro demoniškosios Organizacijos stuburkaulį ir kritinę masę. Planktonas turi šunišką, lekuojantį lojalumą Organizacijai, ir, suprantama, visiems organizacijos liokajams, brigadininkams ir aukštesniesiems pareigūnams, kurie negali būti neteisūs (jei būtų kvaili, juk nebūtų tokiuose aukštuose kabinetuose).
Jie visi kolektyviai žavisi perėjusiais kuo daugiau organizacijos lygių didžiajame circle-jerk‘o (kolektyvinės masturbacijos) žaidime ir puola aršiai, kaip vilkė, ginanti savo vaikus, bet ką, kas kėsinasi į jų organizacijos autoritetą ir gerą vardą.
Juo labiau kad autoritetas ir geras vardas yra tik pačių susigalvotas, ir vienintelis išorinis jo ramstis yra alkanų miestelėnų, užgyvenančių vos minimalų viršijantį atlyginimą, svajonės apie kelių tūkstančių eurų pinigėlius, įkrentančius sąskaiton Briuselio mieste (kiti ir išgirdę apie 5000 Lt algą susileidžia nešvankiose svajonėse). Alkana, kvaila minia svajoja būti įleista į pilį ir apdovanota kapšiuku aukso. Organizacijos tarnautojai užpildo savo tuščios savivertės rūsį supratimu apie tai, kiek daug žmonių geistų atsidurti ten, kur dabar yra jie.
Bet kurie pasišaipymai iš neefektyvios, betikslės, susireikšminusios, nuobodžios Briuselio biurokratijos ir jos pakalikų priimami kaip tiesioginis iššūkis ne tik jų menamiems garbei ir orumui, bet ir gyvenimo stiliaus tvarumui. Eurobiurokratinė bala yra viskas, ką jie turi, ir viskas, ką jie gali turėti.
Paklausite manęs – o tai ką, jie tau trukdo? Arba galimai tu pats jiems pavydi daugiatūkstantinių pareigų labai šiltuose kabinetuose, su privilegijomis ir subsidijuotu sveikatos draudimu ir nebrangiomis valgyklomis?
Dėl pavydo, tai prajuokinot. Jei būčiau norėjęs tokio gyvenimo, būčiau likęs BBC (didesnio kabineto, nei turėjau prieš išeidamas iš ten, turbūt niekad neturėsiu). Man jau seniai neužtenka tokių pinigų, kuriuos moka bet koks valdiškas darbas. Svajonės per didelės, telefonus per dažnai mėgstu keisti, ir kašmyro megztukus taip pat.
Ne. Tiesiog nekenčiu Europos institucijų, nes jos, nors ir duodamos šiek tiek naudos, ima mūsų žmonių svajones ir apkeičia jas į svajones apie drungną institucinį rojų. Jos atpratina turėti troškimus, kurie nebūtų formalizuoti politikos dokumentais ir gairėmis. Institucijos moko garbinti valdžią ir svajoti apie dosnų ponų stalą, o jei ne vietą prie jo – tai bent jau apie trupinius nuo stalo paviršiaus.
Ir už tai aš joms linkiu – ne, ne pragaro ugnies, ne smalos ir ne sieros kvapo, nes jos to nebijo, mat jos pačios yra vėsinamo oro ir minkštų kilimų ambasada Žemėje – aš jiems linkiu baisiausio, ko jie bijo savo slapčiausiuose nakties košmaruose.
Aš jiems linkiu etatų mažinimo, ir ieškotis darbo už savo Petri lėkštelės**** ribų, tikroje rinkoje. Aš labai džiūgaučiau, pamatęs minėta aštrialiežuvį ministerijos darbuotoją su savo nepakartojamai giliu kalbėjimo stiliumi, taip godojamu jo lojalių kolegų, beieškant darbo komercinėje rinkoje, ir aiškinant darbdaviams, kad jis labai gabus, tik jo nesupranta. Vadinkite mane, jei norite, kerštingu.
Andrius Užkalnis rašo tinklaraštyje Protokolai ir kulinarinių apžvalgų portale Laukinės Žąsys.
—
* Rain Man, labai žinomas 1988 metų Barry Levinsono filmas, pelnęs daugybę apdovanojimų, su Dustin Hoffmann ir Thomas Cruise pagrindiniuose vaidmenyse. Hoffmann‘as ten vaidina be galo gabų autizmo liga sergantį žmogų, savantą (autistic savant), kurio prezentaciniai įgūdžiai palieka šiek tiek norėti.
** Fekalijų audra, arba shitstorm, yra žodynuose įrašytas žodis, kurį jums nepakenks žinoti.
*** Nusipirkau iPhone, ir jis man labai patiko.
**** Petri lėkštelė yra toks stiklinis indelis, kur laboratorijose veisia mikrobiologines kultūras ir saugo jas nuo sąlyčio su aplinka ir kitomis kultūromis. Visokius pelėsius ir kerpes taipgi.