Su šiais vaizdais Vilniuje viskas tvarkoje. Dar reikia kai kurius dalykus sutvarkyti, kad jau tikrai būtų kaip Vakarai.
Vieną vakarą po koncerto* ėjome nuo Karaliaus Mindaugo tilto į Vilniaus Senamiestį su mintimi išgerti ir užkąsti naktipiečių**. Ką supratome? Maždaug po 22:30 pasirinkimai mūsų sostinės centre labai riboti (na, gerai, galėjome nueiti į Šekspyro viešbutį prie namų, bet jau būtų buvę vėlu, tai čia jau patys kalti).
Pasirinkimai tokie riboti, kad baisu.
Zoe’s jau uždaryta, Kempinskiui nesijautėm pasiruošę morališkai, kaip ir Ambertonui (vis baltos staltiesės, o mes sušlapę), o Pilies gatvėje ir jos prieigose viskas arba uždaryta, arba labai neskanu (neminėsim vardais, bet kai sakau neskanu, tai galvoju apie Aulą, kuri veikia iki vidurnakčio). Galų gale nuėjome į Narutį (pastaba barmenui: į G&T galima pilti truputį daugiau G, tai yra, džino, tai bus gerti smagiau, visgi mes jau pilnamečiai).
Taip, kelias vietas – ne visiškai nišines jaunimines ir nebūtinai apstotas girtų marozų, kaip dažnai būna šiaip jau neblogoje naktinio valgymo vietoje Cozy’s, bet ar tai pritinka sostinei?
Aną dieną netyčia (garbės žodis, netyčia) junginėdamas kanalus, įsijungiau per RenTV rusišką šou “Come Dine With Me” variantą (Lietuvoje aną sezoną rodė per BTV – Kviečiu Vakarienės). Tas šou filmuotas Rusijoje ir su autentiška rusiška publika – kažkokiom baisiom fyfom (viena iš soliariumo, kita išblyškus), marozu striptizo šokėju, kuris moka padaryti daug atsispaudimų, psichiatru (apsivilkusiu kraupiu turkišku megztiniu, prieš kurį blanksta visi dėvėtų drabužių aprėdai), na ir diedas juodais marškiniais ir baltu šlipsu, kuris titruojamas kaip “visuomenės veikėjas”.
Tai va, jie visi vaikšto į savo nabagiškus butus ir valgo siaubingą, epiškai baisų maistą (keptuvėje apskrudinta ruginė duona su ištirpdytu sūriu ant viršaus, plius puode virta gyslota jautiena su kažkokiom paprikom ir be druskos), iš produktų, kuriuos perka parduotuvėse, palyginti su kuriomis mūsų lietuviškos Aibės atrodo taip, kaip turėjo atrodyti Marshall Field’s*** Čikagoje alkanam ir pirmą kartą į užsienį patekusiam komjaunuoliui iš Panevėžio. Jie ten geria šiltą baltą pusiausaldų vyną iš taurių su čeburaškomis ir balsuoja, kam skaniau.
Žiūrėdamas tą laidą, supratau, kaip toli Lietuva nuėjusi, palyginti su nykia tarybine praeitimi ir pilkuma. Lietuva yra taip toli, kad net nesimato (nors, žinia, provincialumo irgi yra, bet jis yra jau kitoks provincialumas, jis labiau primena kokį nors itališką banką Banca Popolare di Rivoluzione Comunista e Agricoltura Sussidiata****, kur nėra interneto bankininkystės, arba vokišką prekybos centrą, uždarytą sekmadieniais, tai jau Pirmojo Pasaulio provincialumas).
Todėl pagalvojau, kad Vilniui reikia kelių paprastų dalykų, kurie priartintų jį arčiau prie Vakarų. Aš sąmoningai nedėlioju šių dalykų ekonominio pagrindimo, nes galima rasti milijoną priežasčių, kodėl šie dalykai yra neįgyvendinami, bet čia yra straipsnis apie svajones ir troškimus. Viskas prasideda nuo svajonės.
1. Jau minėto naktinio valgymo turi būti daug. Vilnius turi būti The City That Never Sleeps, miestas, kuris niekada nemiega. Kad ištisą parą šviestų langai ir čirškėtų griliai.
2. Kalbant apie nemiegantį miestą – net ir miegančiam reikia, kad jis atsibustų. Vilniuje vis dar labai silpna pusryčių mieste tradicija. Jų nedaug (galima, žinoma, eiti į viešbučius, ką labai rekomenduoju, tačiau viešbučiai nėra išeitis), o tie, kurie yra, atsidaro absurdišku laiku: 9 val. ar dar vėliau. Pusrytinės vietos turi veikti nuo šešių, ten turi irgi čirškėti griliai ir kavos aparatai.
3. Vilniui (o ir visai Lietuvai – bet daugiausia vis dėlto Vilniui) labai reikia sekmadieninio laikraščio. Neužtenka šeštadieninio Lietuvos Ryto su priedais, aš norėčiau, kad būtų pirkti toks leidinys, kaip pusė sekmadieninio angliško arba amerikietiško laikraščio. Ne mažiau. Ir būtinai sekmadieniais. Popieriuje, ne internete.
4. Vilniui labai reikia brangaus ir kokybiško taksi. Na, kaip kažkada Pramogų Bankas varinėjo su septintais BMW (tiesa, tik kelis turėjo). Zuoko taksi Vilnius Veža (1450) yra gerai, bet visą laiką, kai jų labiausiai reikia, jų nebūna. Tada tenka kviestis Martoną. Aš norėčiau, kad būtų taksi po 4 Lt už kilometrą (ai, gali būti ir brangiau) ir kad galima būtų prisizvanyti.
5. Pietums reikia patogių kavinių, kur būtų dideli puodai kavos su brangiais, gerais sumuštiniais. Coffee Inn, Caif Cafe ir kiti yra orientuoti į paauglių segmentą. Užkandžiai ten nekokie. Niekas ten neina dėl pavalgymo. Geras sumuštinis gali kainuoti ir 20 Lt, ir 30 Lt. Ne bėda.
6. Kepyklų, tokių kaip Thierry Užupio gatvėje, Vilniuje turėtų būti dvidešimt ar dar daugiau. Ir kad ten būtų švieži croissant’ai, ir kad jeigu kas juos pavadintų “krosantais”, būtų išprašomas iškart į lauką (juokauju).
7. Kino teatro, kur viskas būtų anglų kalba, be jokių verstų filmų ir net be subtitrų (nuo jų darosi bloga, nes anekdotiniai vertimai “jis buvo šlykštus, aš maniau, kad išmėtysiu visus sausainius” ne retėja, bet, rodos, plinta). Aną dieną klausiau per radiją kalbant apie Ray Bartkų ir cituojant kažkokį straipsnį, kur buvo paminėta “iki Rafaelio kūrusių menininkų tradicija”. Pre-Raphaelites nėra iki Rafaelio kūrę menininkai*****. Tai štai jums ir prašom.
8. Labai blogai, kad Vakarų burgerinėms atstovauja tik McDonald’s. Burger King yra žymiai geriau. Dar geriau – Wendy’s.
9. Galiausia, norėčiau, kad viešbučio bare, paprašius martinio, automatiškai neatneštų vermuto. Ir kad nors didžiuosiuose tarptautiniuose viešbučiuose žinotų, kas yra Club Sandwich, net jei jo nėra meniu (kodėl jo nėra meniu, tai atskiras klausimas).
Tada, mano supratimu, Vilnius bus arčiau Vakarų.
Priedas Protokolų leidimui: o dar Lietuvos provincijoje reikėtų blizgančių burgerinių ir kavinių – apie tai esu netiesiogiai minėjęs. Dzūkijos nacionaliniame parke, prie kelių, labai padėtų gražūs ir šviečiantys McDonald’s, Burger King ir Starbucks.
—
* Koncertas buvo Ūkio Banko teatro arenoje.
** Mintis apie tai, kad nakčiai nereikėtų valgyti, jau girdėjau
*** Nebėra tos parduotuvės Čikagoje. Parduotuvė yra, bet ji jau taip nebesivadina.
**** Komunistų revoliucijos ir subsidijuoto žemės ūkio liaudies bankas (it.). Tokio banko Italijoje nėra, aš jį išgalvojau.
***** Rafaelis gyveno XV-XVI amžiuje. Prerafaelitų bendrija veikė XIX amžiaus viduryje, t.y., daugiau nei 300 metų vėliau.
Filed under: kaip reikia Tagged: ekonomika, Laukinės žąsys, Lietuva, viešbučiai, Vilnius
