Kodėl humoras yra didysis ir paskutinis elito matas

Ši nuotrauka ir neturi būti juokinga. Ji skirta tik dėmesiui patraukti.

Man teko mąstyti apie tai, kodėl lietuviai taip greitai pereina prie pastabų apie oponento humoro* jausmą, nors pats humoro jausmas nėra stiprioji lietuvių pusė, ir vidutiniame lietuvyje jis gyvena tik užuomazginiame lygyje: verstais iš rusų kalbos anekdotais, jiems suprantamais memais iš rusiškų filmų apie “ypatumus” ir iš Naša Raša, na, ir dar apygirtėmis Juozo Erlicko raudomis**.

Tai nebus pastabos apie anglišką humorą: apie jį jau rašiau, labiausiai pabrėždamas, kad anglai neturi kažkokio kitokio komiškumo sužadinimo mechanizmo, tik kitokį humoro pritaikymą gyvenime.

Iš esmės, vidutinio lietuvio vidutinis sugebėjimas juoktis yra taip pat artimas kokybiškam humorui, kaip girto traktoristo godojami nuvalkioti prikolai “vestuvių laikraštyje” (“draugiškos bokso varžybos – susitinka girtas žentas ir pikta uošvė”) yra artimas gerai publicistikai arba kaip pusseserės išžaginimas ūkiniame pastate Kūčių vakarą yra artimas romantikai ir šeimyninei Kalėdų dvasiai.

Pirmą kartą humoro mechaniką išskaičiau dar studijų metais Nicolai Hartmann’o Estetikoje, labai dideliame ir nelabai gyvai parašytame, bet metodiškame kūrinyje, kur buvo išaiškinta gluminimo esmė ir kaip komiškas efektas atsiranda tarp lygių differencialo tarp lūkesčių ir atradimo ir tarp personažo tikėtino elgesio ir asimetrinio atsako situacijoje, kitaip tariant, iškritimas iš konteksto – humoras yra būtent sugluminimas, tačiau žinomų parametrų ribose. Paskui supratau, kad humoro kūryboje ypatingos magijos nėra – yra tik sugebėjimai arba nesugebėjimai tą diferencialą pastebėti ir pasiūlyti auditorijai ir humoro jausmas, kuris yra objektyviai vertinamas pojūtis, kurį vieni turi, kiti ne.

Žinau, kad daugelis neturinčių humoro jausmo yra linkę aiškinti, kad jie humoro jausmą turi, tik jis jų yra kitoks. “Man Jankevičiaus humoras nejuokingas”, sako jie, ir teisinasi, kad jie supranta juokus savaip, ir kad tai, esą, yra toks pats geras supratimas, kaip ir suprantančių humorą. Tai dažniausiai (kaip keista) yra tie patys žmonės, kurie:

1) Mėgsta kartoti aplinkiniams, kad jiems nereikia nurodymų, kokį maistą derinti su kokiu vynu, nes jie patys žino, kas jiems skanu (dažniausiai dėl to, kad jie supranta, geriausiu atveju, tik pirmines skonio kategorijas, asociatyvinės paletės ir patirčių atminties jie neturi ir savo olfaktorinių ir gustatorinių pojūčių nėra gabūs suvokti mąstymo būdu; paprasčiausiai sakant, jie tiesiog ėda ir tiek, nes kitaip neišmoko);

2) Mėgsta pabrėžti, kad turi “savo” meninį skonį, sakykim, muzikoje – dažniausiai jis pasireiškia pagal duotosios muzikos panašumą į melodijas iš rusiškų filmų, matytų jaunystėje. Vaizduojamojo meno kokybę jie vertina pagal panašumą tikrovei (kaip žlobas, kurio portretą piešia prie Palangos tilto: jis žiūri, ar panašus išėjo, ar ne), kadangi dėl ribotų patirčių ir dėl nepakankamo meno išmanymo viską gali palyginti nebent su vaizdais, kuriuos mato sodyboje prie ežero, atvažiavęs vėžiaut, arba su palmėmis prie baseino, kurias matė Egipte, kol dar neprisigėrė ir prie to paties baseino neužmigo.

3) Vis bando juokauti, tačiau kiekvienu savo bandymu neišvengiamai įrodo, kad humoro atžvilgiu yra parolimpinėje komandoje.

4) Dažniausiai išsiskiria agresyviu ateizmu: dvasinės, nematerialinės dimensijos neigimas ir visko susiaurinimas iki fizikos taisyklių (kaip ir moralės susiaurinimas iki rašytinių įstatymų raidės rakinėjimo) yra tampriai susijęs ir su tiems žmonėms būdingu giluminiu nesąžiningumu (nes sąžiningumas yra vertybių kompleksu paremtas įgūdis), ir su humoro nesupratimu, kadangi jis prideda papildomus vektorius prie paprastosios, tiesinės kognicijos.

“Savas”, “individualus” humoro jausmas yra toks pat absurdas, kaip “sava” muzikinė klausa arba “individualus” sugebėjimas mėtyti kamuolį į krepšį. Tai objektyvios kategorijos – arba moki, arba ne. Arba turi klausą, arba neturi (aš, pavyzdžiui, neturiu muzikinės klausos ir nemoku dainuoti).

Tas pats yra žmonėms ir su humoru: kai kurie jo neturi. Deal with it. Nieko baisaus, žmonės gyvena ir nugyvena be humoro, ir nieko jiems neatsitinka baisaus.

Humoras lietuviams yra iš principo tolimas, kadangi jo kokybė yra tiesiogiai proporcinga autoriaus ir jo auditorijos elitarizmui, o mes visgi esame artimiausi kaimui ir paprastiems dalykams. Stipriausias humoras niekuomet nebus masinis (todėl amžinatilsį Amerikos humoristas, turbūt subtiliausias XX amžiaus stand-up’o meistras Bill Hicks taip ir mirė nepraturtėjęs ir faktiškai likęs nišiniu pasiūlymu – tas pats pasakytina ir apie šių laikų stipriausią humoristą Doug Stanhope, kuris dėl savo gyvenimo būdo ir substance abuse irgi labai ilgai nelaikys), nes jis reikalauja platesnio už vidutinį kultūrinio konteksto, didesnio apsiskaitymo ir didelės asociatyvinės paletės – tai yra elito teritorija.

Runkeliams pagal apibrėžimą nėra pasiekiami, pavyzdžiui, kokio nors Dennis Leary sudėtingi palyginimai ir juokai apie tai, kad kažkieno minties traukinys yra nutolęs taip toli, kad jo švilpuko net nebesigirdi – panašiai, daugelis skaitytojų buvo pasimetę, kai aš, regis, parašiau, kad eiti į vyninę gerti vyno yra tas pats, kaip žiūrėti laidą “Duokim garo” dėl muzikos. Jei jums reikia aiškinti, kodėl jūrų kiaulytė yra kaip mergina programuotoja***, tai jums nereikia aiškinti to juoko apskritai, nes jūs nesate įgalūs dirbti su šia medžiaga. Jei jūs sakote, kad Algio Ramanausko ir Rimo Šapausko Radioshow jums nėra juokingas, tai jūs pasisakote tik apie save ir savo intelektą, o ne apie tą humoro produktą, apie kurio kokybę yra taip pat absurdiška diskutuoti, kaip ir apie tai, kaip ginčytis, ar Vilnelė įteka į Nerį Vilniuje. “Aš manau kitaip, nes aš turiu savo geografijos supratimą”, sako kuris nors pilietis – tai kuo jam padėsi, tegu taip sako ir galvoja.

Išvada čia paprasta: humorą suprasti ir vertinti nėra visiems duota. Tik nedidelis skaičius žmonių geba nustatyti, kuris humoras yra geros kokybės, o kuris – ne. Panašiai yra su kokiu nors vyno ragavimu: gal tik 5% žmonių žino ir supranta, kodėl ir kaip šampane užuodžiamas sviestas ir skrebutis, o sodrus Shirazas gali kvepėti ne tik šokoladu ir derva, arba eukaliptu, bet ir balno oda – nuo to, kad likusieji vadina juos snobais, apsimetėliais ir šarlatanais, suprantančiųjų sugebėjimai nepasidaro mažesni. Nuo to, kad Nikita Chruščiovas 1962 metais aplojo abstrakcionistų meno parodą, išvadinęs ją “šūdu”, o dailininkus – “piderastais”, menui nebuvo nė kiek blogiau, ir jis nenustojo būti menu.

— — —

* Humoro vadinimas jumoru yra puikus tarybiniškumo rodiklis, tik truputį prastesnis, nei Hitlerio vadinimas “Gitleriu” ar Atėnų vadinimas “Afinais”. Jei manote, kad tokie pavadinimai laužti iš piršto, prisiminkite, kaip raudonkakliai mūsų tautiečiai vadina svarus “funtais”.

**Apie Juozo Erlicko humoro ydingumą jau rašiau. Taip pat esu nagrinėjęs ir ironizavimo aktualijų temomis beviltybę.

*** Nei jūrų, nei kiaulė.