Lietuvoje sezonas baigiasi anksti. Atvažiavus į Nidą rugpjūčio 25 dieną, viskas būna jau over, arba bent jau taip jaučiasi. Restoranai vyniojasi. Kitchen’as jau uždarytas, apsilupęs kaip nuo pat pradžių ir buvo, Grill House (kuris anksčiau buvo Sensus Grill & Wine, ir dabar yra su tuo pačiu meniu ir tom pačiom problemom) jau susikrovęs daiktus, nors dar dirba (“žinokit daug ko neturime, tai tikimės, kad neužsisakysit, ko nėra” – nu davai mes bandysim, o jūs sakykit, ar pataikėm, bus toks žaidimas), Seklyčia keistai zabita vestuvėms pirmadienį (“užsakyta”), nežinau, koks čia toks taimingas, bet gal po savaitgalio galim jumis mieli jaunavedžiai ir brangūs sveteliai pamaitinti su didele nuolaida, pasitikrinkit su kunigu, jis gal ir pigiau sutuoks, o gal čia kitos priežastys. Visur kitur be pasikeitimų, ir be pasikeitimų yra blogai. Nidai reikia pasikeitimų.
Geriausias pasikeitimas šiemet yra Swedbanko skyrius toje izboje, kur anksčiau buvo ar tai Ūkio Bankas, ar tai Akcinis Inovacinis Bankas, ar tai Lehman Brothers, ar tai kažkas iš nutraukusių veiklą. Tarp Kitcheno ir Maximos. Dabar ten tvarkinga, ir vietiniai antrepreniorai su pripučiamom lipynėm ir karbonadų dispensarijais gali šerti neapskaitytą juodą cash’ą tiesiai į banko sąskaitas. Swedbankas dar čia turi keistą akciją: mokėk jų kortele bent 20 Lt už beleką, imk tos dienos čekį ir Naglių gatvėje keisk jį į nemokamus ledus iš Swedbank ledų teliežkės. Gudru. Žiūrėk, ir pripratins žmones prie cashless tranzakcijų.
O šiaip žmonių nebėra daug: atrodo, mūsiškiai tenkina mazochistinius geidulius ir nešvankias fantazijas apie eiles prie kelto ir 6 val. trukmės vairavimą iki Vilniaus exactly tada, kai Nidoje blogiausia: per Žolinę. “Sakykit, kada Nidoje blogiausia? Per Žolinę? Ne vopros, tada ir važiuosim.” Paskui gali reflektuoti. “Oh hell, taip nepatogu ir prigrūsta buvo paskutinį kartą tik Maximoje Kūčių dieną. Prisimenu, laukėm valandą pasiparkinti, nebuvo vežimėlių, vaikas belaukdamas apsimyžo prie kasos, o paskui mums nubraukė mašiną. Mėgstu. Todėl dabar varysim į Nidą.”
O jau rugpjūčio pabaigoje, nors jūra šilta, orai geri ir šiaip puiku, tai jau nebe sezonas, ir nevažiuoja lietuviai. Velniai žino, kodėl. Gal kad nepasirodytų per lengva.
Dviračių takas į Preilą naujai nutiestas, praplatintas ir yra kaip magistralė. Nuo to jis dar nuobodesnis. Ir Preiloje kavos jau nebegaliu gerti po šio straipsnio. Už tiesą tenka mokėti. Todėl geriau varyti į oro uostą: ten kavos niekad ir nebuvo. Svajoju, kad kada nors ten pastatys nedidelį terminalą, bus Starbucks, prekiaus Tag Heuer ir Panerai laikrodžiais, newsagentas pardavinės anglišką spaudą, bus Business Class lounge su sofkėm, koks nors “Royal Dune Club”, ir šurmuliuos kelionių pasiutpolkė. Bet tada manęs nebeleis su dviračiu prasilėkti per pakilimo taką.
Atvažiavo jau ir provincijos segmentas. Lotmiškio gatvėje trys dačnikai ir jų dama pamatė mane ir pradėjo aptarinėti. Garsiai aptarinėti. “Užkalnis? Tikrai Užkalnis, nepažinau, kai taip išpuoštas.” Apsisuko ir grįžo atgal, kad pažiūrėtų per tvorą, kaip per kiemą einu link savo namelio. Kitą kartą, jaučiu, dar ir užeis ant kavos.
Vakare, laukdamas dukros, perkančios pardėje kokius tai saldumynus, už kuriuos duoda Putkonautus (pavadinimas pakeistas, siekiant išvengti nereikalingų minčių apie apmokėtą reklamą), atsisėdau ant vieno iš jau tuščių gintaro pardavėjų stalų. Vietinis gyventojas (arba gerai įsikultūrinęs atvykėlis) šast prišoko, paspaudė ranką, ir pakvietė prisėsti ant jo prekystalio. Mandagiai atsisakiau.