NUOTRAUKOJE: Kai pamatai gražesnį, laimingesnį, linksmesnį, žinai – jis čia nedirba (West Whittering, Anglija)
Žinote, ką kalba apie žmones, kurie dirba oro uoste, priimdami skundus iš keleivių, kurių bagažas neatskrido? Tai blogiausias darbas pasaulyje.
Kodėl? Todėl, kad niekada nematai laimingo kliento. Kai tu darbe, visi lankytojai, kurie ateina prie tavo langelio, yra ne šiaip nelaimingi: beveik visi yra įsiutę. Kol jie būna pasiruošę kelionei pas tave, jie jau būna labai ilgai palaukę prie bagažo karuselės, stebėdami vis skystesnį krepšių srautą, ir jausdami, kaip pamažu tirpsta jų viltys.
Tuomet augančią neviltį (ypač jei jie atskrido ne į namus, kur galima kitus džinsus ir marškinėlius tiesiog pasiimti iš stalčiaus, o į kitą šalį, atostogų) keičia sudėtinga, bet labai nemaloni, laipsniškai auganti vizualizacija apie tai, kaip dabar bus blogai. Prieš akis auga ir keroja įvairūs sugadintų atostogų aspektai.
Reikės apsieiti be maudymosi reikmenų ir pirkti pigios kokybės ir brangios kainos pakaitalus vietos parduotuvėje. Vietoje savų ir rūpestingai pirktų drabužių reikės pirkti kažką, ko nenorėtum vilkėti ir už dyką.
Užuot atostogavus, reikės laukti (ir kartais nesulaukti) bagažo atvežant į viešbutį, ir skambinėti į oro uostą ir diktuoti tarnautojams, prastai kalbantiems angliškai, pamesto lagamino kodą iš 24 raidžių ir skaitmenų kombinacijos. Paskui teks pildyti draudimo formas ir galbūt gauti 200 dolerių kompensaciją už krepšį, kur vien krepšys kainavo tris šimtus, jau nekalbant apie turinį.
Visą tai yra paeiliui įsivaizduojama, ir tik tuomet, kai žmogų būna užvaldęs nevilties, pykčio ir neracionalių baimių mišinys, jis atsiranda prie jūsų langelio, ir tada jau jis visas jūsų. Ir kitokių klientų, ir kitokių emocijų, jūs darbe nematote.
Ką primena šių pareigų specifika? Ačiū, kad klausiate. Būtent taip dirba verslo konsultantai.
Kur nelaimė, ten ir mes
Verslo konsultantai (susitarkime, kad šiuo vardu vadinsime visus, kartu paėmus, išorinius patarėjus, koučerius, asmenybės trenerius, vadovų asmeninio augimo mokytojus ir visus kitus, kas nedirba bendrovėje, tačiau atvyksta gelbėti) tikrai nedirba ten, kur ošia laimingo verslo gojai, žaliuoja švelni žolė, skaisčiai šviečia šilta saulutė ir rytojus atrodo daug žadantis.
Jie nėra laimingo, tikslą žinančio, augančio ir besiplečiančio verslo palydovai. Ar esate ką nors girdėję apie tai, kas konsultavo Steve Jobs‘ą arba Richardą Bransoną (pirmasis išėjo į geresnį pasaulį anksčiau, nei jo bendrovės saulutė perlipo vakarop, o antrasis nelaikė rankose nė vieno verslo tiek ilgai, kad jis pasidarytų panašus į gelbėjamą)? Būtent.
Tačiau jei galėtumėt gauti informacijos (ji dažniausiai konfidenciali – panašiai, kaip informacija apie paciento ligas ir gydymą), kiek žmonių buvo samdoma, stengiantis gaivinti ir pakelti ant kojų bendroves, barstančias klientus ir pelnus, ir deginančias pinigų rezervus, tai visur nustebintų visiškai panašūs scenarijai ir dinamika. Visos nelaimingos bendrovės, nors ir yra skirtingos dydžiu ir verslo pobūdžiu, yra labai panašios nuotaikomis, kalbomis ir problemomis.
Bėdų pasikartojimas labai padeda tiems, kas samdomi padėti: tiems, kam teko nelaimė dirbti bendrovėse, į kurias atėjo verslo gydytojai, ir kas matė jų prezentacijas (jų sunku išvengti, kaip ir spalvingų PowerPoint lentelių ekrane), per keletą metų tikrai pastebėjo nejaukų atsikosėjimą ir susigėdusias šypsenas, kai pasirodė, kad didelei architektų firmai yra pateikiama šiek tiek priderinta medžiaga, kuri dar ne taip seniai buvo rodoma didelei skalbimo mašinas gaminančiai bendrovei.
Kai kur, atsiprašau, pamiršome pakeisti dalį teksto (nors prezentaciją konsultantai tikrino kelis kartus, paskutiniai du kartai buvo atlikti likus pusvalandžiui iki susitikimo, sėdint taksi ir laikant kompiuterį ant kelių).
Konsultantai dirba tuose koridoriuose ir posėdžių salėse, kurias seniai paliko laimė. Korporatyvinis humoras ir folkloras moko, kad galite atspėti, jog per ilgai esate vienoje bendrovėje, ir darbovietė neria žemyn, štai kada: jei pamatai koridoriuje gražų, patrauklų, nepaniurusį žmogų, į kurį galėtum žiūrėti ir žiūrėti – žinok, kad tai verslo konsultantas. Jis tavo bendrovėje nedirba, jis tik ją gelbėja.
Tai skamba, kaip bukas apibendrinimas. Tačiau konsultantus lengva atskirti iš lengvesnės eisenos, smagesnės kalbos, gražesnių drabužių. Jų automobiliai bendrovės aikštelėje aiškiai išsiskiria blizgesiu ir brangumu (iš tiesų, čia tik psichologinė apgaulė: tiesiog nuolatinių darbuotojų automobilius jau visi pažįsta ir prie jų yra pripratę, net jei jie nėra nei pigūs, nei seni).
Nuolatiniams darbuotojams tie konsultantų ratai yra nuolatinių pokalbių tema – prie pietų ir prie kavos per pertraukėles. „Matei? Aišku, kai jiems mūsų direktorius tiek moka, tai jie tokius ir pirkinėjasi. Iš mūsų pinigų.“
Jei esi konsultantas, turi priprasti, kad viskas, ką turi – nuo rašiklio, telefono, švarko iki sulčių pasirinkimo per pietus („šitą nesąmonę tik konsultantai ir perka, o kas jiems, jie tikriausiai prideda prie sąskaitos“ – įdomu, kad dažnai ir prideda) bus pastebėta ir panaudota prieš jus.
Čia kaip senajame Anglijos policininkų standartiniame įspėjime (šiais laikais formuluotė kitokia, žymiai nuobodesnė): „viskas, ką jūs pasakysite, gali būti panaudota prieš jus“.
Nekenčia tie, kam labiausiai stengiatės padėti
Kodėl gelbėjamose bendrovėse darbuotojai taip nekenčia konsultantų?
Pirmiausia, gelbėjamos bendrovės darbuotojų nuotaikos jau pagal nutylėjimą yra tokios, kad jie labai daug ko nemėgsta. Įstaigoje vyrauja tai, kas kukliai vadinama „prastu moraliniu klimatu“. Taip pat mirštančią prie stoties prostitutę su heroino švirkštu venoje galima pavadinti „mažai dėmesio skiriančia sveikatai“.
Klimatas yra liūdnesnis, nei rinkimų kampanija Šiaurės Korėjoje. Bendrovėje jau liko daugiausia tie žmonės, kuriems nelabai daugiau kur yra eiti – jų nelabai kas nori, arba jiems siūlo žymiai mažiau pinigų, nei jie gauna dabar. Jie puikiai žino, kad jų pasirinkimai riboti. Jie pastebėjo, nes kaip galėjo nepastebėti, kad tie, kas galėjo išeiti, jau taip ir padarė. Ir visada į žalesnes lankas.
NUOTRAUKOJE: Kai ateina konsultantai, visi geriausi darbuotojai jau būna palikę lizdą pro atviras duris ir langus (Amsterdamas, Olandija)
Kad išėjusiems sekasi puikiai, niekas neabejoja: po pusmečio jie užeina aplankyti buvusių kolegų, linksmi, atsipalaidavę, ir pasakoja apie tai, kaip jiems naujasis darbas, ir fantastiškas naujas biuras su nemokamais sumuštiniais ir žaidimų kambariu. Problemos? Na, gal ir yra, bet tiek daug smagių darbo kelionių į Los Andželą, Dubajų ir Ciūrichą, kad ties problemomis nesustojame. „Na, o kaip jums čia, likusiems?“
Ir tuomet prasideda aptvare likusių korporatyvinių kalinių pasakojimai apie tai, kaip buvę bjaurūs viršininkai tebėra bjaurūs, valgyklos darbo laiką sutrumpino, kopijavimo aparatų vis mažiau, ir visi laukia naujų atleidimų.
Be to, gelbėjamos bendrovės, prieš tai, kai pasikviečia konsultantus, jau būna praėjusios bent pora agresyvių išlaidų mažinimo vajų, su visomis susijusiomis pasekmėmis.
Darbuotojai jau pasijuto, kad jų nervai ištampyti etatų karpymo (ten buvo ir visi spektakliai su „pasitarimu su darbuotojais“, kur nemaloniuose susirinkimuose atskirų padalinių darbuotojai aiškino apie tai, kad reikėtų sumažinti arba panaikinti kokį nors kitą skyrių, ir kvaili klausimai prisišaukė tik atsakymus, ir pasitarimus darbuotojai palydėjo tik nauju cinizmo ir pagiežos užtaisu).
Darbuotojai jau būna pasijutę pažeminti, kai pamažu tirpsta buvusios privilegijos: ne tik verslo klasės skrydžiai darbo kelionėse, bet ir taksi į oro uostą, ir sumažėja prenumeruojamų laikraščių ir žurnalų (anksčiau juos mažai kas skaitė, bet tai kas iš to: visi suprato, kaip jų reikia, kai spaudos neliko), o nešiojami kompiuteriai jau pora metų vis tie patys. Naujiems, sako, nėra pinigų.
Naujus, brangius, plonus kompiuterius turi tik verslo konsultantai – tie viskuo patenkinti, savimi pasitikintys atėjūnai.
Psichologiškai, jų linksmumas, jų atsipalaidavęs kalbėjimas (tikslios, naujos, įtaigios frazės, net jei ir klišės, bet tokios saldžios: „mes neieškom problemų, mes ieškome sprendimų“, „mums moka, kad mes paverstume jūsų sunkumus privalumais“), visa jų išvaizda yra skausmingas priminimas, kad jie yra iš kito pasaulio, iš laisvės. Be juokų: yra tekę girdėti organizacijose Vakaruose kalbant apie „pasaulį anapus“, suprask, už mūsų korporacijos ribų. Tai skamba beveik mistiškai. Toks svarbus yra teritorijų dalinimas.
Panašiai, Sovietų Sąjungą menantys žmonės žino, kaip išsiskirdavo žmonės iš laisvojo pasaulio: sveikesne odos spalva, drabužiais, ir net rūkomų cigarečių skanesniu kvapu.
Kam geram vadovui konsultantas?
Labai paprasta pasakyti, kad geram vadovui neturėtų reikėti konsultanto. Čia tas pats, kaip sakyti, kad geram šalies prezidentui neturėtų reikėti apsaugos, arba geram žmogui – advokato, arba kad geras rašytojas turėtų apsieiti be šauktukų ir daugtaškių. Pastarasis teiginys yra išties teisingas: mano tekstuose nebūna šauktukų ir daugtaškių, nebent juos įrašytų pernelyg jautrios redaktorės ar korektorės, išsiilgusios rašinėlio stiliaus.
Tačiau net ir geriausi vadovai negyvena idealiame pasaulyje. Pirmiausia, vadovas negali visko tvarkyti pats, jam reikalingi padalinių vadovai, ir tie padalinių vadovai yra tik žmonės, su savo interesais, favoritais ir asmeniniais tikslais, kurie gali labai skirtis nuo to, ko siekia visas verslas.
Kuo senesnė organizacija, tuo labiau ji apauga intrigomis, vietinėmis imperijomis, padalinių kunigaikštukais, kurie visus sėkmingai įtikina, kad niekas be jų negali įvykti (jie mokėsi iš geriausiųjų – dar Kristus sakė: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“, ir jie sėkmingai išmoko šią hierarchinės tvarkos pamoką, o išmokę – nustatė savo tvarką kitiems). Ir tada nebelieka strategijos anei vizijos, ir ją pakeičia tik įpročiai ir „mes visada taip darėm“.
Laimingas tas, kas nėra patyręs, kaip pusė organizacijos tvarko popierius pagal priešpensinio amžiaus finansininkės įgeidžius ir asmeninius įsitikinimus. Skenuotų sąskaitų ji nepriima, nes netiki jomis, ir ji nepasiduos šėtono gundymui. Viceprezidentas gali turėti galių leisti arba neleisti milijoninius pirkimus, tačiau net ir jis privalo paklūsti ponios Stefutės religiniam požiūriui ir pristatyti būtent popierius, kai tikėjimas reikalauja popieriaus, o ne elektroninės bylos.
Retas vadovas turi tiek jėgų, valios ir šaltų nervų, kad galėtų neatšipinęs dantų kibti į šiuos dalykus, kai visa organizacija yra iš esmės zyziantys, savo reikalų žiūrintys, nervingi vaikai, nepriklausomai nuo amžiaus.
Nė vienam vadovui nelinkėčiau nė vieno įmonės padalinio, kuriam vadovautų žmogus, stumiantis paskutinius metus iki pensijos, kai senolio skyriui labai reikėtų pokyčių. Iš laukiančiojo pensijos tokie pat strateginiai sprendimai, kaip darbo kokybė iš biuro darbuotojo penktadienį trečią valandą popiet. O daugelyje subrendusių organizacijų didysis vadas tokių padalinių vadovų turi daugumą.
Nors esminė labai brangių konsultantų darbo funkcija gerai paslėpta po jų rengiamomis prezentacijomis, schemomis, šūsnimis ataskaitų ir analizių (na, kad būtų ką parodyti, jei kas paklaustų, kodėl šiems žmonėms išleisti tokie dideli pinigai), tačiau pirminė jų paskirtis suprantama visiems: padėti vadovui priimti geriausius sprendimus, kuriuos jis galva ir širdimi žino, bet kuriems priešinasi daugumas darbuotojų.
Apie brangumą galima būtų ilgai pasakoti, tačiau čia svertai yra kitokie, nei perkant biuro valymo paslaugas, sąvaržėles arba sumuštinius korporatyviniam piknikui.
Niekas nenori pigaus konsultanto, kaip niekas nenori (iš tiesų sakau jums, nenori) pigaus advokato baudžiamojoje byloje, niekas nesirenka neurochirurgo su ypatingu vasariniu pasiūlymu („tik šį mėnesį nemokamas magnetinis rezonansas – su kiekviena auglio operacija!“) ir pigiausio politinių kampanijų stratego. Čia tokios paslaugų kategorijos, kur kainos etiketė yra svajonės dalis, kur pigumas yra blogas ženklas ir juoda katė per kelią, o didelė paslaugos kaina automatiškai kliento protą programuoja sėkmės įspūdžiui.
Konsultanto versle, kaip niekur kitur, viskas yra smegenyse: jei klientas yra įtikinamas veikti pagal savo supratimą ir tuo džiaugtis, tikslas pasiektas. Jei klientui už didelius pinigus leido suprasti, kad jis, klientas, širdies gilumoje yra teisus, tai brangumas prisideda prie teisumo – ir drauge savivertės – suvokimo blizgesio.
—
Žurnalas Verslo Klasė, 2013 m. rugsėjis. Spaudos parduotuvėse, Statoile, o Verslo žinių prenumeratoriams – nemokamai.