Clik here to view.
Prie A.Užkalnio Memorialinio Muziejaus sostinės Bernardinų gatvėje Andrių Užkalnį nupaveikslavo fotografas Ramūnas Danisevičius – nuotrauka iš “Lietuvos rytas” / “Stilius”
Stilius / lrytas.lt
Daugelis jūsų mano, kad mes, apžvalgininkai, rašome ne tai, ką norime, o tai, ką liepia. Jūs, žinoma, klystate, tačiau būna, kai atsitiktinai būnate teisūs. Kaip tas sugedęs laikrodis, kuris du kartus per parą parodo teisingą laiką.
Tai štai, kai prieš tris mėnesius pradėjau sportuoti ir pakeičiau santykį su mityba, aplink mane, it maitvanagiai aplink gaištančią gazelę (mano atveju, gal kaip apie šlubuojantį seną lokį) pradėjo suktis mano mieli kolegos žurnalistai, kurie labai, labai nori apie tai papasakoti smalsiai visuomenei.
Apie žurnalistus nieko blogo nesakysiu, nes jie visi mano broliai ir seserys, bet štai rašo jie publikai, o publika ne visa tokia, kad aš norėčiau su ja kalbėtis apie tai, kaip aš atrodau dabar, kaip atrodžiau anksčiau, ir kaip atrodysiu dar po pusmečio. Pasakysiu taip: visi jūs, kalbėję apie mano mėsainio snukį ir nuo taukų uždususią eiseną, nesate nusipelnę, kad su jumis dalinčiausi savo gyvenimu. Jūs degsite pragare, ir aš dėl to esu visiškai ramus. Manau, kad ir aš ten pateksiu už kai kuriuos savo tekstus ir bjaurų būdą, bet net ir ten nesusitiksime su tavim, skaitytojau: man jau rezervuoti pagerinti švelnesnės smalos katilai, ir kūrens velniai ne anglimis ir skalūnų dujomis, kaip jums, o kvapniomis pušies malkomis. Bet nukrypau nuo temos.
Kaip ir daugelis jūsų, norėjau geriau atrodyti veidrodyje. Maniau, gal palakstysiu parke, gal į kalną prie Gedimino pilies bokšto, ir bus gerai. Tik man reikėjo kažko, kas sportuotų su manim. Ne tik dėl disciplinos, bet ir dėl to, kad didžiausias sporto klubų peilis yra mirtina nuobodybė, nuo kurios negelbsti nei muzika ausinėse, nei TV ekranai.
Paklausiau bičiulio, kuris atskiria gerą sportą nuo blogo, ir, užuot kreipęs dėmesį į mano minimalistinius lakstymo planus, jis rado man geriausią šalyje trenerį, kultūrizmo čempioną, ilgaplaukį Andrių Pauliukevičių. Aš žinau, ką sakysite: kam čia tau čempionas ir galiūnas, čia juk tas pats, kaip pasamdyti Stasį Brundzą, kad pamokytų nevykėlį paauglį vairuoti, ir duoti jam raktelius nuo kokio galingo Maserati, kad pasiruoštų vairavimo egzaminui.
Tačiau jūsų nuomonė klaidinga: aš jau pirmoje klasėje turėjau rašiklį auksine plunksna, ir žiūrėkite, kas iš manęs išėjo.
Mano treneris esąs tik eismo reguliuotojas ir man aiškina, kad visas kilogramų netekimo nuopelnas priskirtinas man pačiam. Jis, žinau, taip tik sako, nes mato, kad esu nervingas žmogus, ir mane reikia glostyti pagal plauką.
Apie treniruotes nerašysiu: sporto klubą visi esate matę. Apie mitybą irgi: nenorėčiau čia dabar išduoti visas paslaptis ir atimti duoną (rupią, juodą, ruginę sveiką duoną) iš dietologų. Tik pasakysiu, kad kažkas persijungia smegenyse, ir maistas pradeda neberūpėti ir, šiaip jau, nebedžiugina. Tai neįprasta ir kraupoka (ypač man, kai 42 mano gyvenimo metus man maistas buvo gana svarbus ir įdomus – nežinau, ar patikėsite). Pradedi galvoti: kas dar pradės nebedžiuginti? Alkoholis, tabakas, greitas važinėjimas automobiliu? Baisu pagalvoti.
Pradėję sportuoti, pasiruoškite išklausyti iš aplinkinių visus idiotiškus juokus apie kruopų dietą ir sultingus svaičiojimus apie jaunas drauges. Tai nepagydoma: visuomenė minta stereotipais ir viskam nori paprasto paaiškinimo. Pasiruoškite, kad net tie pažįstami, kuriuos jūs laikėte protingais, kalbės jums banalybes, nuo kurių norėsis užsikimšti ausis ir kur nors pabėgti. Galimai pabėgti prie svarsčių ir guminio kilimėlio sporto klube.
Dar viena nuostaba, kuri jūsų laukia: viskas šiaip labai paprasta. Sportas ir mityba yra kaip taupyklė: kiek įdedi, tiek ir gauni. Stebuklingos dietos neveikia. Galite su savo kūnu padaryti, ką tik norite, jei nuspręsite daryti tai, kas reikalinga. Tai nėra sunku.
Taip, svorį, mitybą, raumenis susitvarkyti lengviausia. Žinote, kur laukia nusivylimas? Visa tai nė kiek nepalies jūsų sielos ir širdies (na, širdį palies tik širdies ir kraujagyslių prasme). Viskas, kas galvoje ir ant širdies sunku ir neatsakyta, liks kaip buvę. Bet bent jau geriau atrodysite veidrodyje, o tai jau šis tas.