Norėjau pavadinti straipsnį kaip nors išmaniai, pavyzdžiui „Bernardinų sodas – pastabos generalinio plano paraštėse“, arba „Brangių sostinės želdinių spindesys ir skurdas“, kad jį galėtų išspausdinti klišes mėgstantys kultūrininkų žurnalai, portalai ir leidiniai.
Paskui prisiminiau, kad rašau čia Pinigų Kartai, ir nėra jokio reikalo draskytis. Bet reikėjo kažkaip užsūdyti antraštę.
Straipsnis yra ne apie Bernardinų sodą patį savaime – brangiai ir puikiai sutvarkytą (apie tai vėliau). Kalbėsimės ir apie tai, kaip miestas yra gyvas organizmas, ir didelių projektų pasekmių niekas neprognozuoja. Tai yra, prognozuoti bando daugelis, tačiau tos prognozės dažnai būna apokaliptinio baisumo ir vienaląstės vertės. Apie tai, kaip prekybos centrai nužudys Senamiestį, Naujamiestį, Užupį ir centrą (parodykit, kur nužudyta – šiandien, kai Vilniuje buvo +18 C, Pilies gatve ir vėl sunku praeiti, nekalbant jau apie tai, kaip seksis atsisėsti) jau prisiklausėm.
Tačiau kol mes pereisim prie neprognozuojamų pasekmių miesto plėtroje, nesusiturėsiu neprisiminęs dejonių ir elegijų dėl Rotondos (didelio ir kraupaus kiosko, dabar užkalto iš visų pusių). Apie tą skaudulį (ne visiems – kultūrininkams tai svaigulingas simbolis) Šventaragio slėnyje („Puškinovkėje“) yra rašę ir kalbėję kone visi kūrybinės inteligentijos atstovai, srėbę ten vaisiuką ir kitokius gėrimus beigi girti voliojęsi dešimtmečiais.
Jiems visa tai, kas Vilniuje (ir kitur) padaryta civilizuotai, kaip tik kelia įniršį. Jiems to nereikia. Reikia klaikios stalininės transformatorinės su šiokia tokia apdaila, nes mat jie ten kažkada leido gerą laiką ir, matote, mylėjo. Nesigilinsim, kur kas ir kada ką yra mylėjęs, bet esu tikras, kad meilės būta ne tik prie rusiškos baidyklės, pastatytos sename parke, kur kažkada medžiojo Gediminas. Apie arogantiškus jų sentimentus Pinigų Kartoje jau rašyta.
Didžiausias dalykas, kurio jie nesupranta (o galėtų – juk išsilavinę žmonės), yra tai, kad apsilupę sovietiniai objektai neturi jokio priežasties ir pasekmės ryšio su jų šiltais prisiminimais. Objektai tiesiog buvo tenai, kai jiems buvo gera. Bet tai nereiškia, kad bjaurias griuvenas išlaikius geriausiose miesto vietose, kažkam nuo jų irgi pasidarys gera. Tai tiek informacijos apie neracionalius sentimentus.
Grįžtam prie pagrindinės temos. Vilniuje šį rudenį po ilgo ir kruopštaus atkūrimo ir želdinimo atsidarė Bernardinų sodas (buvęs Sereikiškių parkas, arba Jaunimo sodas, kaip kam labiau patinka), kainavęs 18 mln. litų (iš kurių tik 4 mln. litai yra savų, vilnietiškų ir lietuviškų, o likę – Europos Sąjungos struktūriniai fondai).
Tie, kam atrodo, kad tai dideli pinigai, turėtų vis dėl to kreiptis į polikliniką ir persišviesti galvą.
Devyni hektarai ir 40 tūkstančių augalų ir tūkstančiai lankytojų kiekvieną dieną, prognozuojant, kad vien per metus parkas turės gal milijoną apsilankymų (gaila, bet atrodo, niekas nesuskaičiuos), ir pagalvojus, kad didžiojo atstatymo nauda tęsis turbūt ne dešimt metų, o daugiau, tai yra neįtikėtinai geras pinigų panaudojimas. Keli litai arba net mažiau už kiekvieno žmogaus apsilankymą.
Būtų liūdniau, jei parkas būtų atstatytas, ir niekam nebūtų įdomu, ir niekas neateitų (kažkaip tokio seniai nėra buvę nuo pat Kultūros sostinės didžiosios nesėkmės – viskas, kas Vilniuje yra padaroma nuo tų laikų; jei prisiminsime Baltąjį tiltą, ir tą pievą prie jo kitame Neries krante, ir netgi, padėk Dieve, Valdovų rūmus; viskas yra labai neblogai panaudojama).
Problema išėjo visai kita: miestiečiams šis sodas taip patiko, kad Senamiestyje jo gyventojams savaitgaliai pavirto nesibaigiančia prakeikta Kaziuko muge. Miesto gyventojai iš tolimesnių rajonų, anksčiau lankęsi pačioje sostinės širdyje rečiau, nei važinėję apsipirkti į Lenkiją (dažniausiai buvo atvykstama Naujųjų Metų naktį, Katedros aikštėje butelių padaužyti, ir dar kai vyksta drožinėtųjų šaukštų atlaidai), netikėtai atrado dar vieną priežastį atvykti į savo miesto centrą, kurį jau ir savo miesto dalimi buvo pamiršę laikyti.
Miesto gyventojai, pasirodo, buvo tokio sodo pasiilgę, ir – pasirodo – nei Akropolis, nei Ozas, nei kiti baubai to ilgesio pasivaikščioti prie upės tarp medžių neužsmaugė.
Aš pats, gyvenantis visiškai šalia (Bernardinų gatvėje, kuri išeina prie šv.Onos ir Bernardinų bažnyčių, ir žiūri tiesiai į tą sodą), anksčiau maniau, kad turistai buvo bad enough – visi tie rusai, lenkai, amerikiečiai ir kinai, ir jų ekskursijų vadovės su garsiakalbiais – dabar matau, kad ką tu ką tu. Senamiestyje gavosi kažkas panašaus, lyg būtų Katedros aikštėje pastatę kokią naują pramogų ir koncertų areną, ir staiga visi, kam tas Senamiestis šimtą metų buvo buvęs nebuvęs, staigiai atrado priežastį atvažiuoti, ir jiems visiems reikia pasistatyti autotransporto priemonę.
Iš tiesų, mažai kas pagalvoja, ką ribotoms Senamiesčio parkavimo galimybėms reiškia papildomi keli šimtai automobilių, saulėtais šeštadieniais ir sekmadieniais atvykstantys į Bernardinų sodą pasiganyti ir ieškantys vietos pasistatyti iš esmės keliose gatvėse (ilgalaikiai sprendimai yra, bet jie tragiškai lėtai ateina: pridarius požeminių parkingo aikštelių, kaip ta, kuri po Kudirkos aikšte, viskas būtų išspręsta ir gatvės būtų švarios, bet derinimai, matyt, užima per ilgai).
Todėl dabar savaitgaliais automobiliai statomi skersai, išilgai ir vos ne statmenai visur, kur galima ir negalima, ir labai keista, kodėl miesto tvarkos prižiūrėtojai neišeina viena virtine į gatves ir neuždeda tiems atėjūnams iš miegamųjų rajonų riebių baudų, kurių pagalba galima būtų kaip mat surinkti staigiai tuos keturis milijonus – ir, pavyzdžiui, kažką sutvarkyti pagaliau su Vingio parku, kuris jau seniai yra nemylimas, tuščias, beveik nebenaudojamas, ir kuriame seni kioskai, kažkada pardavinėję limonadus ir beliašus, taip ir stovi užkaltais langais, tik niekas jų nepasiilgsta.
Bernardinų sode savaitgaliais labai įdomu žiūrėti, kaip stilingi ir savimi pasitikintys centrinio Vilniaus gyventojai, pasirišę kaklus madingais šalikėliais, kontrastuoja su atvykusiais iš toliau: tik vakar mačiau jaunuolius, pasipuošusius išeiginiais sporto kostiumais, su savo draugėmis, tampriai susirišusiomis plaukus ir nepatenkintų žiurkių veido išraiška (jei kada nežinojote, kas yra „varšavkė“, tai ateikite į Bernardinų sodą ir kelias jų pamatysite). Ir visi jie kartu, šalia, kaip vieno miesto gyventojai, nors tas miestas jau seniai pasidarė per didelis, kad būtų vientisas, bet štai dabar netikėtai rado vieną universalų traukos tašką.
Jei dar reikia įrodymo, kaip miestas plėtojasi dinamiškai, ir ne pagal prognozuotas taisykles, tai Bernardinų sodas tapo vienu tokių įrodymų.