Verslo Klasė, 2013 m. lapkritis
Jei kada nors paimtumėte į rankas knygą ar žurnalą, išleistą ankstyvojo pokario Lietuvoje, išsisklaidytų, kaip dūmas, visos iliuzijos, kad kalbos tvarkytojų pastangos sėkmingai konservavo tai, ką buvo pasiekęs Jonas Jablonskis ir kolegos.
Žodis po žodžio, sakinys po sakinio, ateitų suvokimas, kad XX amžiuje kalba keitėsi, ir ne tik todėl, kad net aštuntajame dešimtmetyje (kur jau ten pokaris) žodis „bonka“ buvo norminis ir žmonės nebaudžiami rašydavo „ryšium su tuo, kad…“, ir niekas nė antakio nekilsteldavo.
Štai 1960 m. išleista knyga: Genrikas Zimanas, „Ką aš mačiau Amerikoje“ (Valstybinė grožinės literatūros leidykla, Vilnius). Pavėžintas į JAV kartu su sovietinės žurnalistikos autoritetais prieš generalinio sekretoriaus Nikitos Chruščiovo vizitą (Chruščiovas lankėsi 1959 m. pabaigoje, tačiau anais laikais knygos buvo rašomos ir publikuojamos lėtai). Prašom, keli sakiniai:
„Būdingas Niujorkas bruožas, kaip ir kitų JAV miestų, yra, žinoma, lengvosios mašinos, kurios begaline virtine užpildo Niujorko gatves ir kelius. Jos yra labai įvairios. Paskui puošnų ‚Kadilaką‘, kuris išdidžiai rieda, akindamas jus savo žvilgančiomis chromuotomis dalimis ir laku, velkasi drebėdamas ir ūždamas daug matęs ir pergyvenęs neaiškios firmos ‚dranduletas‘. Jų mažiau puošniose centro gatvėse, bet jų vis daugėja miesto pakraštyje. Paprastai amerikoniškos mašinos yra didelės, daugiavietės. Ne sykį tekdavo girdėti, kaip amerikiečiai patys griežtai kritikuoja savo automobilius.“ (15 psl.)
Palikus šone natūralų krizenimą dėl autoriaus, susipainiojusio šešiuose sakiniuose tarp autentiško įspūdžio ir nesuvaidinto noro kiekvienoje pastraipoje pabrėžti teisingą ideologinę poziciją, taip pat ignoruojant leksinius vienetus (dranduletas, amerikoniškos) ir keistus aprašymus („neaiškios firmos“ – suprask, automobilis tokios menkos kokybės, kad net markė dorai nepažymėta), apima autentiško senumo pojūtis: sakinių daryba, kaip ir naivus ir kanceliarinis minties dėstymas, rodosi būdingi žmogui, neseniai išmokusiam reikšti mintis lietuviškai.
Šių laikų redaktoriai tokį tekstą dorotų, atsiraitoję rankoves. 1960 metais jis niekam nekliuvo.
Kalba, kaip realybės atspindys. Arba atvirkščiai.
Šie pakitimai, jau tapę istorija, yra niekai, palyginti su tuo, kas lietuvių kalboje įvyko per pastaruosius du dešimtmečius.
Laisvė ir rinka užpuolė kalbančius ir rašančius visiškai nepasiruošusius, nes nuo okupacijos ir pokarinio industrializavimo apie viską buvo pagalvota, ir viskas buvo išspręsta natūraliu būdu. Struktūrizuotų įgūdžių ir patirties, kaip keistis protingai, nėra.
Pokaryje atsiradusi nauja technika ir verslo santykiai arba buvo „sąjunginiame pavaldume“ (geležinkeliai, sudėtingesnių inžinerinių įrenginių statyba, aviacija), ir apsieidavo visai be lietuvių kalbos, nes organizacijose buvo tiesiog bendraujama, dirbama ir rašoma rusiškai, arba (pedagogika, dalykinė korespondencija, darbo santykiai, finansų apskaita – beje, anuomet buvo tiesiog vadinama buhalterija) kalba, be didelio vargo, buvo sulietuvinama tiesioginio vertimo iš rusų kalbos būdu, ir kalbininkai tiesiog stovėjo nuošalėje.
Geras pavyzdys buvo karyba: kadangi jos lietuviškos apskritai nebuvo (išskyrus vieną mažytę išimtį: pradinio karinio rengimo pamokos bendrojo lavinimo mokyklose buvo lietuvių kalba, ir tai dalinai, jei atmintis neapgauna – vaizdinės priemonės, visokie plakatai ir schemos, kabojo rusiški, o „karinio mokytojas“ kalbėjo per pamokas daugiausiai lietuviškai, cituodamas ustavą (statutą) rusų kalba), tai atkūrus laisvos Lietuvos kariuomenę, buvo sugalvotas archaiškas pavadinimas „Krašto apsaugos departamentas“, kurio vyžotas, vos ne kinematografiškas skambesys sublizgėdavo tarpukario tonais tuomet, kai jį būdavo bandoma versti į rusų arba anglų kalbas: Департамент охраны края arba Homeland defence department.
Tiesa, viena versijų buvo tokia, kad toks pavadinimas buvo sugalvotas tyčia, vengiant kaltinimų militarizmu jaunai Lietuvos Respublikai, kuriuos užtrauktų pavadinimas „Gynybos ministerija“. Ką gali žinoti. Nors archaiškumą galima buvo komunikuoti ir atvirkštiniu būdu: pavyzdžiui, pavadinus Karo departamentu arba Karo ministerija (kaip JAV, kur Department of War egzistavo iki 1947 metų, arba Britanijoje, kur dar 1964 metais buvo War Office). Iki XX amžiaus pasaulyje gyvavęs politiškai nekorektiškas karo vardas valstybės institucijų pavadinimuose, ilgainiui pasikeitęs į aptakesnę, šiltesnę ir jaukesnę „gynybą“, buvo besikeičiančio mąstymo pavyzdys, tačiau paskui pats pradėjo įtakoti mąstymą ir auginti žmonių protuose idėjas apie tai, kad jėgos panaudojimas nėra deramas būdas spręsti klausimus.
Kai kurios sritys (žemės ūkis, medicina) neturėjo priežasčių keistis, nes nebuvo nė kiek atsilikusios nuo to, kas galėjo ateiti iš Sovietų Sąjungos, ir joms nereikėjo radikaliai adaptuotis. Medicinai nereikėjo apskritai jokios adaptacijos, nes prieškario pasiekimai, praktika ir normos tiesiog buvo ramiai tęsiamos, nes niekas nieko naujo nepasiūlė ir siūlyti nesiruošė, nes sovietinės medicinos vidurkis – nuo higienos normų iki gydytojų rengimo praktikos – gal tik per gerus pora dešimtmečių pasiekė tai, ką Kauno klinikos jau turėjo prieš Antrąjį pasaulinį karą.
Ar kalba tik atspindi vykstančius sąmonės pakitimus, ar pati juos įtakoja?
Kalba kaip generatorius, ne tik veidrodis
Kalbos kitimas Lietuvoje po nepriklausomybės atgavimo pirmų iš pradžių buvo leksikos vienetų griūtis, kurią pirmiausia įtakojo naujų prekių antplūdis, o paskui – technologijos.
Prekės krito ant protų, kurie buvo beveik visiškai nepakitę, maža to, paskui jas griuvo rinkodaros žinutės, ir iš pradžių tiems, kam buvo pavesta saugoti kalbą, atrodė, kad iš peties įsikinkius, galima iššaudyti visus priešo žodžius, lipančius per sieną. Daugelis jau pamiršo kovą su daniškų cigarečių Prince reklamomis ant spaudos kioskų (ne dėl to, kad propagavo rūkymą – todėl, kad žodis nelietuviškas). Pamiršti ir groteskiški atvejai, kai mocarelą buvo nuspręsta oficialiai vadinti itališku sūriu, o salsą – aštriu padažu. Žmonėms, užaugusiems ir subrendusiems šalyje, kurioje norma buvo po vieną muilo, pieno, druskos ir cukraus rūšį, kėlė paniką mintis apie prekių įvairovę, kurios negalima suvaldyti žodžių asortimentu iš XIX amžiaus antrosios pusės.
Kova, siekiant sunorminti plūstančias pasaulio patirtis per apmusijusį etnografinį veidrodį, praktiškai pralaimėta, nors, kaip tas partizanas iš anekdoto, nežinojęs, kad baigėsi karas ir kiekvieną pirmadienį nuleidinėjęs nuo bėgių traukinį, kai kas vis dar laido šūvius.
Ignoruodami, kad italų virtuvėje gausiai naudojama ruccola kiekvieno turgaus prekiautojo ir pirkėjo yra vadinama tik rukola, kai kas vis dar apsimetinėja, kad galima įpratinti lietuvius prie žodžio gražgarstė, kurio devyni iš dešimties lietuvių neužsikirtę negali nei ištarti, nei parašyti (klaidingas variantas „garžgarstė“ yra taip plačiai paplitęs, kad niekas negali būti tikras, kuris iš jų yra teisingas; čia kaip ir klausimas, kiek žodyje kompetentingas turi būti raidžių „n“).
Paskui atėjo technologijos, ir čia atotrūkis tarp to, kaip kalba žmonės, ir tarp to, kaip reikėtų kalbėti, radosi dar didesnis. Iš tiesų, niekas net nebežinojo, kaip reikia kalbėti, ir nežino iki šiol, nes „spausdintuvas“ yra kone vienintelis žodis apie jaunesnes, nei trijų dešimtmečių, visuotinai naudojamas technologijas, kurio norminė vartosena sutampa su faktine.
Visur kitur bandymas agrarine kalba kalbėti apie modernius dalykus baigėsi nesusišnekėjimu ir beviltiška praraja: ar kas nors žino, kaip taisyklingai „e-mail“? Turbūt būtų „elektroninio pašto laiškas“. Žinoma, niekas taip nesako, nes kol tokį dalyką pasakysi, turbūt popierinis laiškas greičiau nueis. Ymeilas, kad ir ką besakytumėt. Pažiūrėkite tą dalyką, kuris jūsų kišenėje? „Mobiliojo ryšio telefonas“ – Lietuvoje tie dalykai jau beveik dvidešimtį metų milijonuose kišenių, bet viskas, ką sugalvojo tie, kas lyg ir turėtų sugalvoti, yra absurdiškas trijų žodžių ir dešimties skiemenų darinys (nors gal ir nepriėjo rankos: reikėjo užsiimti išmąstymais, kaip vadinti „afterparty“, ir sugalvojo „dūzges“, kuris prigijo, nors ir ne įprastinėje, rimtoje vartosenoje, bet kaip ironiškas kartų nesusišnekėjimo ženklas). Čia galima būtų dar ir toliau vardinti: tai, ką anglai vadina „text“ – vienas skiemuo, keturios raidės – lietuviškai yra „trumpoji žinutė“.
Daugelis turbūt jau negalės patikėti, prisiminę, kaip kalbos institucijos prieš kelerius metus organizavo konkursus, gėdindamos paauglius, kad rašo SMS be lietuviškų ženklų, ir folkloriniais balsais agitavo, kad rašyti su lietuviškais ženklais yra „šaunu“. Įsitikinimas, kad tik neseniai nuo rašomųjų mašinėlių nulipusios tetutės gali pamokyti paauglius cool kalbėjimo buvo žavus savo naivumu. Čia tas pats, kaip klausti močiutės sodžiuje apie tai, kokios tabletės, įsigytos prie klubo, užtikrins jums geresnį laiko leidimą ir ryškesnes spalvas.
Kalbinis neadekvatumas technologijų nesustabdė: galbūt todėl, kad poreikis kalbėti ir veikti viską, kas susiję su informacija, tiksliai ir greitai buvo stipresnis už ritualinius absurdus. Turbūt civilizacija šį troškulį pavertė ketvirtąja esmine būtinybe, greta kvėpavimo, maisto ir sekso.
Tačiau kitose srityse kalbinis neadekvatumas turėjo poveikį: pavyzdžiui, bene dešimtmetį trukęs nesugebėjimas išversti anglišką frazę „value for money“, ir vargais negalais atsiradęs vertinys „geras kainos ir kokybės santykis“ ne tik buvo pats savaime kalbinis fenomenas, tačiau dar ir lėmė rinkodaros specialistams puikiai žinomą problemą: kaina yra kone vienintelis lietuvių pirkimo sprendimą lemiantis faktorius. Kokia alaus rūšis Lietuvoje yra pati mėgiamiausia? Ta, kuriai tuo metu taikoma akcija prekybos centre. Mat protuose likęs iš sovietinių laikų kita vertinimo formulė „apsimoka-neapsimoka“ iš esmės buvo tik kuklus eufemizmas formulei „pigu-brangu“. Ji neužleido vietos racionaliam gebėjimui spręsti, kiek reikia išleisti išteklių, kad būtų gautas geriausias norimas rezultatas.
Užsienio bankininkystėje seniai priimta tvarka, kai, sutarus su banku, klientas gali pasiimti iš sąskaitos ir tų pinigų, kurių ten nėra, Lietuvoje realiai pradėjo veikti tik tada, kai bankai nustojo bandyti išaiškinti klientams šią koncepciją ir tiesiog pradėjo sakyti „overdraftas“.
Koks žodis darbo ir verslo santykiuose atsirado visiškai naujai – anksčiau jis žodynuose buvo, tačiau buvo veik nevartojamas pažįstamas – ir pakeitė tai, kaip yra daromas verslas ir žmonės bendrauja vieni su kitais? Tas žodis yra „lūkesčiai“. Anksčiau taip niekas nesakydavo.
Žodis „lūkesčiai“ yra tiek pat simboliškas naujajai ekonomikai ir gyvenimui, kiek ir frazės „nešti atsakomybę“ ir „atsinešimas į darbą“ (ekstremaliu atveju – „chalatiškas atsinešimas į darbą“) būdingos nuėjusiai erai.
Mat kalba apie lūkesčius tas, kas išmoko suprasti, kad dviejų žmonių arba dviejų įmonių santykiuose abejoms pusėms kažko reikia vienas iš kito, ir jos gali pasiekti rezultato, tik suvokusios ir minimaliai patenkinusios minimalius lūkesčių lygius. Tai iš atspindi galios balanso, o ne prievarta besiremiančios visuomenės esmę.
Be to, „lūkestis“ yra tampriai susijęs su rezultato, o ne proceso siekimu (angl. „result-based approach“), kuris yra neišvengiamas, jei norime pagaminti prekes ir pasiūlyti paslaugas, o ne vykdyti penkmečio planus (mat pats planas savaime nėra lūkestis) ir juo labiau ne sudaryti veiksmo regimybę.
Panašiai ir žodžiai „žinios“ ir „įgūdžiai“ vis labiau pakeičia senąsias kategorijas „išsilavinimas“ ir „diplomas“, nes patys darbuotojai ir jų darbdaviai aiškiau vizualizuoja žmogų, atliekantį tą darbą, kuris sukuria pridėtinę vertę, o ne pažymi varnele reikiamus langelius, kad galėtų pasakyti, jog pasamdė tą asmenį, kuris formaliai tiko pagal taisykles.