Papasakosiu istoriją, kurios daugelis jūsų nesuprasite. Jei suprasite – reiškia, jums labai pasisekė, ir jūs esate mano tipo žmonės.
Prieš mane ant stalo (kur gi dar) stiklainis su raugintais agurkėliais. Ant geltono dangtelio krašto – užrašas KEDAINIAI CANNERY (taip, tikrai „Kedainiai“, ne „Kėdainiai“, bet ne apie tai šneka, nors ta raidė miesto pavadinime tikrai yra daug mačiusi*).
Esmė čia yra „cannery“, suprask, konservų fabrikas.
Nepaisant to, kad daugelis mūsų yra išklausę motyvacinių seminarų ir mano, kad nieko neįmanomo nėra, neįmanomi dalykai būna. Neįmanoma padalyti iš nulio, neįmanoma pardavėjai duoti dvidešimt litų už 7,60 Lt pirkinį ir neišgirsti klausimo apie turėjimą smulkiau, neįmanoma neišgėrus suprasti, kaip veikia vilniečio kortelė. Taip pat nėra įmanoma vidutiniam lietuviui išaiškinti, kodėl gali būti negerai yra kažką rašyti angliškai, jei tas žodis yra žodyne.
Žodis cannery tikrai yra žodyne, ir jis tikrai reiškia, na, konservavimo įstaigą. Tarp anglakalbių yra gal 10% žmonių, kurie su tuo žodžiu buvo susidūrę per pastaruosius dvidešimt metų. Taip pat pasaulyje esama kelių šimtų asmenų, kurie tą žodį yra gyvenime pavartoję.
Kaip natūraliai jis skamba? Populiarus palyginimas: vėl nusikelkime į Lietuvos nepriklausomybės aušrą, ir prisiminkime tokią TV stotį, Tele-3, kurios įkūrėja, prof. Liucija Baškauskaitė, buvo taip pat jos pranešėja („matysime dvi filmas, vieną – amerikonų, kitą – francūzų“) ir laidų vedėja. Per 1993 m. krizę Maskvoje, Tele-3 retransliavo CNN programą, kurią pagal savo sugebėjimus vertė ta pati profesorė. Tai štai, ji kalbėjo eteryje apie tai, kaip „matome marynus prie Maskvos mero raštinės“. Televizijoje tai vadinasi „užkadrinis balsas“, bet ten tikriausiai balsą būtų geriausia pavadinti „užribiniu“.
Tai štai, tas „cannery“ skamba lygiai taip pat puikiai, kaip ir „Maskvos mero raštinė“. Paaiškinkit man, kokia čia problema? Žodis yra žodyne, ar ne? Viskas tvarkoje?
Štai jums dar vienas pavyzdys. Ką reiškia „The reception of confectionery orders“? O kaipgi, konditerijos užsakymų priėmimas (kai galima užsisakyti tortą su rožytėmis pagal savo asmeninį skonį). Toks užrašas tikrai buvo vienoje kavinėje Totorių gatvėje Vilniuje. Tikrai, kiekvienas žodis juk iš žodyno. Neturėtų būti problema.
Kaip ir užrašas ant etiketės: Kind of brandy ‚Malūnininkų‘ (nesu tikras, bet man regis, tų „kind of brandy“ etikečių vis dar galima sutikti). Suprantate, juk pasižiūrėjo žodyne, kaip bus angliškai „trauktinė“, ir rado: „kind of brandy“. Tai ir užrašė.
Nostalgiškai prisimenu jaunystę, kai viešojo maitinimo įstaigos meniu sostinėje buvo Salad „Little cock“. Salotos „Gaidelis“, suprantate.
Blogų angliškų vertimų, surašytų kaip su nugara, gaudymas ant lietuviškų produktų yra malonus ir naudingas sportas visiems mums. Juo labiau, kad gamintojai, ginkluoti tais pačiais žodynais, ligi šiol yra užsispyrę labiau, nei Senamiesčio elgetos, ir įnirtingai nenori išmokti, kad šiaip jau šokoladinių saldainių anglakalbiame pasaulyje niekas nevadina „sweets“, nors žodyne taip ir nurodyta. Sweets „Paukščių pienas“, sakydavo, o gal ir tebesako, pakuotė, perkeldama į anglų kalbą ne tik egzotinius terminus, bet ir tarybinio raugo lietuvių mėgstamą kabučių dėliojimą ten, kur jų nereikia.
Hotel „Lietuva“. Vilnius Theatre „Lėlė“**. Ir taip toliau. Didelių subtilybių mėgėjams patartina prisiminti istoriją, kurios patvirtinimo niekas nežino: legenda sako, kad vienas Lietuvos gamintojas šūkį „geriausias, ką turime“, visiškai taisyklingai išvertė „The best we have“***, tačiau laiku buvo sumota, kad taip gal geriau nereikia, ir buvo perrašyta „Our very finest“.
Pats noras minėti „konservų fabriką“ ant stiklainio dangčio yra tarybinio mąstymo metastazė, kuri nepasiduoda gydymui. To žodžio nereikia minėti visiškai. Panašiai Nidoje kažkada ant medinių namukų, kurių viename kambaryje pardavinėjo cigaretes, turkišką šokoladą ir prezervatyvus, rašydavo „Kaufhaus“, kad vokiečiai suprastų namelio paskirtį. Tai buvo teisingas žodis, tik normaliame pasaulyje ant parduotuvių seniai niekas neberašo „Parduotuvė“.
Kai kurie dalykai nueina į praeitį kartu su santvarka ir socialine struktūra, ir amžiną jiems atilsį. Prekybos įstaigose nebeliko „sanitarinių valandų“ (turbūt šiandien verstų „sanitary hour“ – čia kai grindis braukydavo nešvariu skuduru, mirkytu chlorkalkių skiedinyje), ir nebeliko „gamybinių susivienijimų“ (Open Joint-Stock Company „Priargunskoye“ Industrial Mining and Chemical Amalgamation), todėl lygiai taip pat reikėtų pagalvoti apie tai, kaip pakuoti prekes, kad jos neatrodytų lyg importas iš praeities, kur žmonės nešiojo kailines ausines kepures ir plodavo, nusileidus lėktuvui. Nebent, žinoma, ta praeitis labai miela.
—
* Kai Lietuva pirmą kartą po okupacijos dalyvavo žiemos olimpinėse žaidynėse Albertville, Prancūzijoje, kaip laisva šalis, viena rėmėjų buvo rudo saldaus gėrimo gamintoja iš Atlantos. Reklaminiame klipe lietuvį slidininką vaizdavo išvaizdus aktorius, keliaujantis iš namų į Olimpiadą traukiniu iš savo apsnigto kaimelio ir jau vagone besigaivinantis ruduoju gėrimu. Siužetas buvo filmuotas ar tai Austrijoje, ar tai Šveicarijoje, ir apsnigta geležinkelio stotis tarp šimtamečių Alpių pušų buvo klipo kūrėjų papuošta dailiu užrašu KËDAINIAI.
** Tas, kam atėjo į galvą normalų terminą „Lėlių teatras“ pervadinti „Vilniaus teatras „Lėlė““, turėtų jausti gėdą iki šiol.
*** Tiems iš jūsų, kas nesuprato, kuo blogas šis vertimas, teks paaiškinti, kad nors žodžiai ir yra visiškai teisingi, bet „the best we have“ reiškia „tai viskas, ką galime pasiūlyti, deja, nieko geresnio nėra“.