Nuotraukoje: šioje Baku gatvėje buvo filmuota “Brilijantinė ranka”, dar vienas filmas, kuris man ne prie širdies. Žinau, kad jums patinka, nes “klasika”.
Kai rašiau apie šlykščią rusofilijos* bakhanaliją Naujųjų Metų Naktį ir apie Lietuvos televizijų pagrabą ir blizgias įkapes, paminėjau filmą “Po pirties”, meilę kuriam gabiai ir liūdnai preparavo sielų chirurgas iš Dzūkijos miškų, bičiulis Romas Sadauskas-Kvietkevičius.
Romo epinis straipsnis „Po pirties” žiūrėjimas Naujųjų metų naktį tolygus gėlių dėjimui ant mūsų senelių tremtį savo parašais tvirtinusio stalinisto kapo ne tik išmušė kamščius daugeliui, įskaitant ir tuos, kas jį po šio straipsnio galutinai įtraukė į anatemos sąrašus ir sertifikavo, kaip nepagydomą. Šis straipsnis ne tik surinko itin aukštus skaičius poko.lt reitinguose (416 per nepilną parą), bet ir bus jums priežastis skaityti Sadauską-Kvietkevičių dažniau.
Hell, jeigu kada nors Druskininkuose atidarys oro uostą, tegu jam duoda kodą RSK, kaip Niujorko Idlewild oro uostas kažkada buvo pavadintas JFK pagal Džoną F. Kenedį.
Kaip ir visi šventų tarybinės puskultūrės karvių (ne tik “Po pirties”, bet “Ežiuko rūke”, “Šuns širdies”, “Dvylikos kėdžių”) paminėjimai, šis įrašas susilaukė banalybių krioklio.
Kad jums nereikėtų skaityti apie 9000 komentarų, aš šitą darbą padarysiu už jus ir susumuosiu patogiai ir aiškiai, kad nereikėtų vargintis.
1) Net ir blogiausias rusų filmas yra geriau už Holivudo šlamštą.
2) Nepainiokim meno ir politikos.
3) O kaip tada su Dostojevskiu ir Tarkovskiu?
4) Rusų filmai ir literatūra pripažinti visame pasaulyje.
5) Kam kenksminga, kad kažkas pasižiūrės seną filmą ir prisimins jaunystę?
Tai maždaug būtų tiek ir informacijos tuose komentaruose. Žinoma, dar būna “argumentuok, kodėl tau nepatinka”, bet jau čia net rankos nusileidžia ginčytis.
Rašydamas, kad “Po pirties”, kaip ir visa Eldaro Riazanovo kūryba, yra banalus ir nuobodus mėšlas su kraują stingdančiu, venas mazgais užmezgančiu, pykčio ašaras spaudžiančiu sentimentalumu, ir skaitydamas paskui komentarus (kaip ir skaitydamas atsiliepimus į Romo Sadausko-Kvietkevičiaus straipsnį), kaskart stebiuosi, kaip daug žmonių kažko nesupranta paprastoje radikalumo sąvokoje.
Jie taip įtikėjo, kad dalinti dalykus į juodą ir baltą yra neteisinga, kad nepavargsta klausinėti kiekvieną kartą: o jūs čia tikrai taip? O tai negi? Ar ne, čia rimtai? O čia trolinate, ar iš tikrųjų?
Nepaisant to, kad kartais atrodo**, jog tuos pačius dalykus skirtingais žodžiais kartoju kelis kartus, čia išguldysiu savo tezes apie rusų kultūrą, kad jums nebeliktų jokių jokių abejonių ir būtų atsakyti visi klausimai, visiems laikams, ir kad jau galėtumėt niekada nebeklausinėti ir negaišti laiko savo tikslinimais.
i) Filmas “Po pirties” yra labiausiai žinomas režisieriaus Eldaro Riazanovo filmas, ir turbūt todėl labiausiai atstumiantis. Pats režisierius parodė, ką sugeba, dar 1956 metais pastatęs savo debiutą – balaganinį filmą “Karnavalo naktis”, kuris padarė žvaigždę iš kone klaikiausios tarybinio kino furijos – Liudmilos Gurčenko, kuri po to kone pusę amžiaus rėkė, sklaidėsi, draskėsi, bliovė ir vartė akis kaip girta ožka, šoko, trypė, dainavo ir kitaip numušinėjo skonio kartelę dar ir dar žemiau.
ii) Gurčenkos atitikmuo vyriškoje lytyje buvo gličioji reptilija Andrejus Mironovas, kuris tapo vodevilinės vulgarybės vėliava prasto skonio šalyje, kur lokių cirkas ant ledo buvo rafinuotomo etalonas, o ūsuotas frajeris Nikita Michalkovas su čigoniškais romansais drebino ciocių auksiniais dantimis širdis.
Mironovo, šokavusio baltais kostiumais su gėjiškomis skrybėlėm ir dailia kaimo stiliagos trostočka, didžiausias nusikaltimas buvo turbūt visų laikų šlykščiausias filmas “Dvylika kėdžių”. Šis filmas savo gebėjimu atstumti yra turbūt stipresnis, nei džiovintų vaisių kompotas arba kisielius infekcinės ligoninės vaikų skyriuje 1975 metais.
iii) Tarybinis kinas pagamino tiek naivaus, banalaus, sentimentalaus, rėksmingai teatrališko šlamšto, kad jei pradėčiau rašyti apie viską, tai būtų daugiau tomų, nei Darbo Partijos juodosios buhalterijos byla.
Pakaks paminėti “17 pavasario akimirkų” (filmas apie Štirlicą) ir TASS įgaliotas pareikšti, kuris buvo šūdas absoliučiai net nuo pavadinimo pradedant: TACC уполномочен заявить yra beraščių idiotizmo rezultatas, nes niekatroji giminė (TACC = телеграфное агенство Советского Союза) negali, mattvoju, tapti tame pačiame sakinyje vyriškąja gimine (“уполномочен“).
Kokia šalis, tokie ir filmai, o kokie filmai, tokie ir pavadinimai. Ko norėti iš apskurėlių gopnikų imperijos, kurioje nebuvo dezodorantų ir tualetinio popieriaus.
Dar galėčiau paminėti visokius Gardemarinus, Elektroniko nuotykius ir panašią bjaurastį, bet nuo jų atima kvapą, kaip nuo dosniai užbarstytos chlorkės išvietėje Azerbaidžano provincijoje***.
iv) Šventų karvių paliktų ramybėje nebus. Susitikimo vietos pakeisti negalima, su Vladimiru Vysockiu, režistuotas nūnai sufašistėjusio Stanislavo Govoruchino, irgi yra chlamas, nepaisant viso savo kultinio statuso.
v) Kad jau priėjom prie Vladimiro Vysockio, tai nepykite, ir visa jo kūryba, ir visos vilkų medžioklės ir t.t. irgi yra blogai, nes banalu, su daug nervų ir neva skausmo ir aistros, bet tas pats drąskymasis kaip iš Stanislavskio teatro. Ir šiaip dainuojamoji poezija yra labai blogai, bet kuria kalba.
vi) Ypač reikėtų paminėti dar kitus kultinius feilus, kaip Tas pats Miunchauzenas, su reto įkyrumo aktoriumi Olegu Jankovskiu, kuris glamorizavo tinginystę, nesusitupėjimą, savigailą, savigraužą, neveiklumą ir Oblomovo stiliaus lūzeriškumą dar tuomet, kai to paties nepadarė netolimos praeities mitiokai ir šių laikų chill-out hipsteriai.
Šį filmą privalu paminėti, rusiško šlamšto mylėtojai ypatingai dievina ir vadina “filosofija”, kaip ir Viktoro Cojaus griobaną nesuprasto kančios išvartyto rebelo tvorčestvą bei nesustabdomą jau dešimtmečiais plūstančią menkavertę Akvariumo ir Boriso Grebenščikovo harmoninę diarėją.
vii) Apie Tarkovskį ir Dostojevskį čia šiaip niekas nešneka, bet jeigu jau taip, tai Dostojevskį, kaip ir Tolstojų ir Čechovą, aš skaičiau originale dar tada, kai mano bendraamžiai žiūrėjo filmukus apie pionierius ir apie Vokietijos Demokratinės Respublikos indėnus, o Tarkovskio Stalkerį mačiau, tėvų paakintas, dar tais laikais, kai Planetos kino teatro 2-ojoje salėje jo parodė gal keturis seansus per kažkokią obscure ir nereklamuotą retrospektyvą. Vaizdai ten gražūs (ne veltui Estijoje filmuota), ir Aleksandras Kaidanovskis****, vaidinęs pagrindinį vaidmenį, yra stiprus aktorius, bet naratyvas ir istorija manęs neįtikino. Negriebčiau nuo lentynos vėl žiūrėti, jei jis būtų ant lentynos.
viii) Susumuodamas grįšiu prie štai ko. Aš nemėgstu rusiško kino, kaip ir rusiškos literatūros, nes ji sieja mus su viskuo, kas yra iš tarybų sąjungos.
Jei jūs tai mėgstate, man nepatinka jūsų skonis.
Jei lendate man aiškinti, kad jei nemėgstu, tai kažko nesuprantu ar nežinau, ir jei suprasčiau, tai mėgčiau, tai man nepatinkate jūs.
ix) Jeigu jums toks mano požiūris nepatinka, tai reiškia – jis ne jums.
Aš nesu tolerantiškas jūsų požiūriui, jūsų aplinkybėms, jūsų sentimentams, jūsų jaunystės prisiminimams. Aš esu kitoks, negu jūs, ir siūlau jums tuo pasidžiaugti, užuot bandant užčiuopti “tai, kas mus jungia, užuot radus tai, kas mus skiria”.
Man patinka ir smagu skirtis nuo tų, kam šie dalykai patinka. Jūs neabsoliutinate, o aš absoliutinu. Jums nepriimtinas maksimalizmas ir ogul’nas išmetimas ištisos šalies kultūros klodo, o man priimtinas.
Aš labai gerai suprantu, kad jūs nepasikeisite, skonio nemodifikuosite ir mano požiūris jums nepasidarys nė kiek priimtinesnis po šio straipsnio perskaitymo. Tai ir labai gerai. Nes aš irgi požiūrio nepakeisiu.
O dabar einu valgyti burgerių.
—
* Legendinis straipsnis “Rusofilija – bailių sielų sodas“, mane įvedęs apyvarton ir prieš šešerius metus nužymėjęs, kokiu keliu aš eisiu, pasirodo, nė kiek nepaseno.
** Be pagrindo.
*** True story. Aš maniau, kad chloro garai man negrįžtamai pakenks smegenims. Galimai taip ir atsitiko.
**** Turbūt net pavardės nežinojote, o dar man aiškinate. Aš dar paauglys būdamas buvau Vilniuje jo kūrybiniame vakare Meno darbuotojų rūmuose, kažkaip man pasiūlė mano klasiokas.