Žurnalas Newsweek, prieš metus nutraukęs po daugelio dešimtmečių savo popierinę leidybą (kažkada, geriausiais laikais, parduodavo virš 3 mln. egzempliorių kas savaitę), vėl paskelbė grįžtąs prie popieriaus. Tokie žurnalai, kaip The Economist, nors ir nebeturi gerųjų laikų 2 mln. per savaitę tiražo, bet laikosi stipriai (dabar – virš 1,5 mln. kas savaitę, kas jums ne žvirbliams špygas rodyti).
Kame šaknys? Visi dėmesio verti leidiniai juk turi elektroninius variantus. Visi mokūs klientai apsidėję nuo galvos iki kojų skaityklėmis, naršyklėmis, iPadais ir išmaniaisiais telefonais, tai kam tas popierius?
Turiu pasakyti, klausimas man ir pačiam buvo neatsakytas – until recently*.
Kai manęs klausdavo, ko man labiausiai stigs Lietuvoje iš Anglijos, visada sakydavau, kad popierinių angliškų laikraščių ir žurnalų. Atsakymas visuomet būdavo panašus: „taigi viskas internete yra“, tipo, tu ką, gal durnas. Bandydavau aiškinti, kad ne, ne tas pats, ir nepavykdavo paaiškinti iki galo, nes nuskambėdavo kaip toks išsidirbinėjimas arba hipiškas „savęs ieškojimas“ – čia kaip, žinote, ai tipo, man popierinės knygos geresnės už skaityklę, nes jos turi popieriaus kvapą, la la, blah blah**.
Tai ne paaiškinimas. Priežasties nežinojau, bet vis tiek visad iš užsienio veždavausi popierinę spaudą, kokį The Guardian*** arba The Daily Telegraph, ir kai tik kas nors važiuodavo į Angliją ir maloniai klausdavo „ką tau parvežti“, sakydavau – laikraščių. Žmonės stebėdavosi, bet veždavo, nes negi gaila, svaras ar du (dar galima vakare paimti Evening Standard nemokamai, o aš dar prisimenu laikus, kai jį reikėdavo pirkti prie metro už pinigus).
Ir štai dabar buvau vėl grįžęs į Londoną porai dienų, ir keliaudamas namo, prisipirkau oro uoste spaudos pilną kuprinę, kad užteko ne tik skrydžiui, maloniai ištiesus kojas (WizzAir produktas – extra legroom yra hereby rekomenduojamas, 10 extra eurų į vieną pusę, ir bordiniesi pirmas, ir keliauji kaip ponas; dar prie geito gali stovėti atskirai, ir visi išsirikiavę į eilę žiūri ir pavydi), bet ir parsivežus į namus.
Kas ir kaip yra kitaip su popieriniais laikraščiais? Na, vienas šoninis (lateralinis) dalykas yra tas, kad popierinėje spaudoje yra tos šalies rinkai optimizuota reklama – ne tik automobiliai, laikrodžiai ir kvepalai, bet ir kasdienio vartojimo dalykai: supermarketų pasiūlymai arba planšetiniai kompiuteriai už pusę kainos, gaunami prisijungus prie kokio nors lievo interneto, kur paskui gali keiktis, kol nepersijungi prie kito interneto, ir tada jau keikiesi kitaip. Visa tai sudaro tą patį autentišką šalies žiniasklaidos audinį, kaip ir Vilniuje – troleibusai su greitųjų kreditų bendrovių reklamomis yra dalis autentiško šalies vaizdo.
Tačiau pagrindinis taškas, kur internetinė spauda pralošia, yra būtent tas pats, kuris yra laikomas jos privalumu. Laikraščio portale visuomet gauni tai, ko ieškai, ir beveik vien tik tai (žinia, galima gauti atsitiktinių nuorodų šone, tipo skaitomiausi arba labiausiai komentuojami straipsniai – bet jie užveda tik ant to paties mainstream fufelio, kurį skaito daugiausiai skaitytojų, reiškia, ant paties labiausiai nuspėjamo ir mažiausiai protą plečiančio turinio****). Suprantate? Kuo besidomėtum, internete gauni dar daugiau to paties. Internetinė žiniasklaida todėl mus stumia į mūsų pačių jau išvažinėtas vėžes.
Tuo tarpu popieriniai laikraščiai ir žurnalai mus verčia eiti per didesnę turinio įvairovę (net ir paskubom praversdami, vis tiek užkliūvame akimis už antraščių, nuotraukų ir teksto atplaišų, prie kurių internete net neprisiliestume). Ir tai sukuria didžiausią vertybę: tada žiniasklaida ne tik informuoja ir aiškina, bet ir stebina ir suteikia naujų idėjų.
Naujų idėjų sėmimasis yra ne atsitiktinumas, bet išmoktas elgesys (learned behavior), tam reikia aktyviai stengtis, ir popierinė spauda labiausiai tam paranki. Tolimesnis to išplėtojimas yra gerai žinomas kūrybiškumo trenerių, taip taip, tokie žmonės yra ir neblogai uždirba iš savo veiklos: jie pataria apskritai kuo dažniau imti tokį žurnalą ar knygą, kokio niekada gyvenime neimtum, ir tokiu būdu nuolatos išsivedinėti save von iš įprastinės komforto zonos.
Todėl tai, ką galvojote esant informacinių technologijų pasiekimu: žinių srauto pritaikymą prie jūsų, favorites, automatinis profiliavimas, patternų atpažinimai ir visokie RSS ir visa kita, kas jus šeria more of the same, tas pats socialinių tinklų srautas, kuris jus maitina tais pačiais dalykais, kuriuos jūs labiausiai klikinate – visa tai yra iš tikrųjų tik būdas jus apsaugoti nuo pažinimo ir nuostabos. Popierinė spauda yra ne visiškas, ne absoliutus, bet vis tiek atsakymas.
Tik nuo angliškų laikraščių labai išsitepa dažais pirštai, mat ten kitokie dažai, pritaikyti žymiai didesniems spaudos greičiams. Bet rankas lengva nusiplauti muilu ir šiltu vandeniu, o naujos idėjos lieka.
—
* Angliškai čia parašyta ne iš mandrumo, o todėl, kad nėra lengva tą anglišką trumpą posakį perduoti pakankamai elegantiškai lietuvių kalba. Gal todėl, kad nėra lietuviško vieno žodžio išvertimui „recently“. Yo.
** Popierinės knygos yra geresnės už skaityklę, nes jų nereikia nusikrovinėti ir man jos puošia kambario interjerą. Jei norite dvidešimtą kartą komentaruose pradėti diskusiją apie tai, kas yra geriau, knyga ar skaityklė, tai prašom, galim pradėti jau dabar.
*** Taip, The Guardian, ružavų komuniagų, moralinių realiatyvistų, socialistų ir kitokių bradauskų propagandinį leidinį irgi skaitau, kad žinočiau, kuo kvėpuoja ir ką galvoja priešas. Dėl tų pačių priežasčių Artūras Račas visuomet perskaito viską, ką parašau čia, Lietuvos Ryte arba Protokoluose.
**** Lietuvos atveju tai būtų straipsniai apie Einikį, Graužinienę, Uspaskichą ir horoskopus.