Prieš save matome tą pačią nuotrauką, kaip ir prieš pusę metų, tik gerokai paapdorotą, kad neatrodytų, kaip ta pati, kur ir buvo.
Prieš savaitę buvo sukaktis, kurią pražiopsojau (nes šiaip esu linkęs sukaktis ir gimtadienius kartais overlookinti): pasirodo, sausio 5 dieną buvo lygiai pusė metų, kai įsigijau savo pirmąjį iPhone, kuris yra iPhone 5 ir kurį ligi šiol nešioju ir naudoju.
Tada parašiau prie nuotraukos “My new phone, my new relationship”, and that’s what it was.
Man tai buvo nauja patirtis gyvenime po kelių Androidų (neblogų labai Androidų, pure Google telefonų, kuriuos sėkmingai dadaužė arba yra bedadaužianti atžala), ir po poros savaičių parašiau romantišką istoriją iš vėlai konvertuotuojo. Tai buvo rezonansinis straipsnis, nuo kurio ligi šiol heiteriai are shaking in their boots, neaišku kodėl, nes nieko ten tokio nepasakiau.
Na, tai kas po pusės metų? Apie 5000 nuotraukų (daugelis jų talentingos, žinau), ir kamera buvo tas dalykas, kurį mažiausiai tikėjausi pamėgti, nes maniau, kad nuvils. Nenuvylė. Greitis, patogumas ir low light performance pasirūpino, kad šiuo iPhone gamintos nuotraukos jau visiems stovi skersai gerklės, nes kiek jų galima kentėti. Didelį Nikoną retai beišsitraukiu.
Nauja operacinė sistema, apie kurią irgi rašiau, nepagadino reikalų. Nors tikrai nebuvo prie jos baisiai lengva priprasti ir ją pamėgti vizualiai. Bet širdis liko ta pati.
Nefainiausias dalykas, žinoma, yra baterijos talpa. Intensyviai naudojant (and yes, aš naudoju intensyviai), good luck pratempti penkias-šešias valandas. Kai esi Vilniuje, ir esi tarp automobilio, namų ir kokių nors biurų, kur irgi gali įsikrauti, viskas gerai. Kai esi išvažiavęs, ir būni ilgiau išėjęs iš namų, tai baterija reikalauja dėmesio. Kalbant apie relationships, tai išeitų high maintenance. Bet aišku, niekas neieško paprastų ir lengvų kelių (išskyrus tuos, kas ligi šiol giriasi, kad jų Nokijos su penkiolika knopkių ir monochrominiu ekranu traukia tris savaites tarp pakrovimų ir skambina, ir SMS siunčia, o daugiau tai nieko jiems nereikia), todėl better high maintenance negu low specs, taip sakant.
Dėl to įsigijau ant nugaros kokią tai batarkę už £20 iš kitataučio Londone prie Victoria stoties (įtariu, batarkės savikaina būtų £2 iš workšopo Kinijos koncentracijos stovykloje ar karo invalidų kooperatyve, kur ji pagaminta), ir ji man charge-to-charge laiką prailgina iki kokių 12 valandų stopudovai, su kuo jau galima dirbti.
Kas dar. Sužinojau, kad yra kažkokių tai klounų (ir, atrodo, nemažai), kurie stebisi mano operatorium, tipo, kodėl Bitė, čia, panimaješ, nesolidu. Wait, aš šitą Bitės numerį turėjau gal 5 metus dar iki grįždamas į Lietuvą*, ir juo naudojausi, tai nelabai žinau, kodėl turėčiau eiti į Omnitelį, tipo mane tada labiau gerbs aplinkiniai?
Aš žinau, kad Omnitelis lyg ir geriau traukia kur nors ant kelio tarp Jonavos ir Ukmergės, ir ten gali gauti 3G, kai tuo tarpu Bitė pasiūlys turbūt Edge arba išvis GPRS, bet aš ant to kelio būnu labai retai, ir man neaktualu. O sodyboje prie ežero arba kur nors Labanore nuvykus vienodai viskas blogai, nors tu Bitė, nors Omnitelis, nors išvis gali iš laidinio skambinti, jeigu tokį rasi.
Bet čia visa tai mažai susiję su iPhone. Apie patį telefoną turiu pasakyti štai ką: per pusę metų nesusibraižė, neišsiklibino įkrovimo lizdas ar jo kontaktai (you hear me, Samsung?), ir gal tik pora kartų kažkas gliučino ir dėl šventos ramybės perkroviau, nors gal reikėjo tiesiog aplikacijas uždaryt nubraukiant jas pirštu aukštyn.
Ne mažiau svarbu, kad man pačiam nepavyko tapti fanbojumi: nė vienam žmogui, pamatytam su Androidu, nesakiau “o tai kodėl tu iPhone nenusiperki”, niekam nepradėjau kišti savo pasirinkimo privalumų ir aiškinti, kaip jam tiktų iPhone įsigyti, ir kitaip nebuvo modifikuotas mano elgesys.
Tačiau hell yes, myliu šitą telefoną like the first day we met.
Ar pirkčiau vėl? Žinoma. Ir jokio kito.
—
* Iki tol turėjau, no kidding, Ežio kortelę, nes buvau nusipirkęs oro uoste, ir Lietuvoje naudodavau atvykęs. Man LABAI patikdavo nuvaryti į Statoilą ir užsipirkti Ežio papildymą už 200 litų. Tai keldavo didelį disonansą, nes, kaip man tuomet papasakojo Žirmūnų žiedo Statoilo patarnautojai, žmonės šiaip jau renkasi Ežį, nes ten galima papildyti už 5 litus, nes ne visi turi kišeniuje gatavus 10 litų ant Labas arba Extra užsimesti. Du šimtai litų nebuvo tipiška Ežio įkrovimo suma.