Andrius Užkalnis, žurnalistas, rašytojas ir visuomenės skandalistas garsėja tuo, kad nepučia miglos į akis ir jei jam kas nepatinka, tai ir pasako. Jis nebijo tokio mūsų visuomenėje eliminuoto žodžio „nekenčiu“. Vieni juo piktinasi, kiti žavisi, tačiau abejingų Andriui Užkalniui nėra. Šįkart surizikavome Andrių Užkalnį pakalbinti apie vaikų auklėjimą.

- Andriau, kaip žurnalistas garsėjate originaliomis įžvalgomis, kartais piktinančiomis mūsų (neabejoju, – ir anglų, jei jie viską apie save paskaitytų) visuomenę. Pasikalbėkime šiandien apie vaikų auklėjimo ypatumus Lietuvoje ir Londone. Kokie esminiai skirtumai? Kokie abiejų sistemų pranašumai ir trūkumai? Apskritai, ar labai skiriasi anglų vaikystė nuo lietuvių?

- Tų skirtumų mažiau, nei buvo anksčiau, nes Lietuva pamažu juda Vakarų Europos kryptimi, tačiau Lietuvoje vaikai vis dar auga labiau nepriklausomi, pasitikėdami savo jėgomis. Anglijoje vaikai labai priklausomi nuo tėvų, visur vežiojami ir labai prižiūrimi. Namie vieni nepaliekami iki labai vėlyvo amžiaus (dažnai – 12, 13 metų).

Aš nežinau, kuri sistema geresnė. Norėtųsi sakyti, kad geriau, kai vaikai auga kaip žvėriukai, t. y. kaip išmano, tačiau atidžiau pažiūrėkime į atsilikusius kraštus – Afriką ar Artimuosius Rytus. Nieko gero jie neturi augdami gamtoje. Civilizacija turbūt vis dėlto laimi.

- Kas labiausiai vaikų ir tėvų santykių kontekste badė Jums akis, o gal net šokiravo, kai sugrįžote į Lietuvą?

- Šoko tikrai nebuvo. Man pasirodė, kad Lietuvoje vaikai labiau pratę tėvams draskyti akis, ir labai pripumpuoti savo teisių ir supratimo, kad jiems viskas priklauso. Iš tiesų jiems nė velnio nepriklauso, išskyrus pastogę, drabužius (tokius, kaip tėvai nuspręs) ir maistą. Visa kita galės užsidirbti ir tada jau galės aiškinti.

- Jūs pasisakote už vaiko auklėjimą namie ar ikimokyklinėje įstaigoje? Kodėl?

- Aš pats buvau auklėtas namie, ir išaugau labai šaunus. Darželyje praleidau vos kelis mėnesius. Aš nekenčiu kolektyvizmo, kurį skiepija ugdymo įstaigos. Nekenčiu kolektyvų, organizuotų žaidimų, bendrų švenčių. Nekenčiau darželio. Nekenčiau valdiško maisto – to plovo su skūrom (odelėmis), varškės apkepo, nekenčiau dalytis savo laiku ir erdve su kitais. Tėvai mane auklėjo gana griežtai. Net labai griežtai. Tėvas stengėsi, kad visada lygiuočiausi į geriausius. Jokių nuolaidų nebuvo.

- Kaip, Jūsų nuomone, išugdyti visavertę asmenybę?

- Rūpintis, kad mažiau žiūrėtų televizorių ir daugiau skaitytų knygų, bet ir tai padės ne visiems, nes kiti tiesiog gimsta buki. Rūpintis, kad šalia vaiko būtų protingai kalbama, kad jis matytų, kaip tėvai dirba, kad matytų domėjimąsi ir siekimus. Jei tėvai nevykėliai ar pašalpiniai ir vaikas nemato nieko dora savo aplinkoje, jam bus labai sunku išaugti asmenybe.

- Kokios, Jūsų manymu, DIDŽIAUSIOS auklėjimo klaidos?

- Turbūt kantrybės stoka, bet tai net ne klaida, o žmogiška silpnybė. Nekenčiu, kai motinos (dažniausiai tai būna mamos, o ne tėvai) į vaiko klausimą atsako „nežinau“, nors žino atsakymą, bet tiesiog tingi kalbėtis.

- Ar turite patarimų jauniems (o gal ir nelabai) tėvams, kurie tiesiog NEBEŽINO, kaip elgtis su tais mažais (o gal jau dideliais) nenaudėliais? Gal verta lankyti kokius kursus, skaityti knygas?

- Neturiu patarimo. Reikėjo galvoti anksčiau. Žinokite, kad sunkiausias etapas baigsis, ir dar žinokite: kad ir kaip blogai būtų, visa tai yra jūsų atsakomybė, ir niekieno kito. Tai jūsų kryžius, tai ir neškite. Ir nelaukite pagalbos, nes jei jos reikia prašyti, jos negausite.