Kai tik šventė, tai išlenda iš visų kampų, kaip sliekai prieš lietų, visokie zyzalai ir apokalipsės pardavėjai, ir lodami klausia: “ar už tokią Lietuvą mes kovojome?”
Jų užkeikimo žodžiai visuomet yra tokie patys (jie juos vadina “argumentais” – tai mėgstamas jų spiegimas: “ar galėtum argumentuoti, nes ko tai argumentų negirdžiu?”, stena greitakalbiu falcetu tipinis latter-day Demostenas su tarybinės aukštosios diplomo rombeliu atlape ir su Nikulino atliekama daina vietoje telefono skambučio).
Jie jau daug metų peza tą patį, bet tai ne problema, nes tai ne pareiškimai ir ne faktai, tai tik jų maldos, jų purvino kulto ritualas, kuris pakeičia jiems Tikėjimą, tą kuris iš didžiosios raidės.
“Nėra ką švęsti.”
“Iš vienos sąjungos pasprukom, dabar kitai vergaujam.”
“Tarybų Sąjungoje buvom geriausi, dabar Europos Sąjungoje esam paskutiniai.”
“Įstojom į NATO, o su kuo kariausim?”
“Rusai į Sibirą vežė, dabar savi milijonais iš šalies išvaro.”
“Balsavom už alaus butelį Maksimoje ir už skalbimo miltelius, tai tokią Europą ir gavom.”
“Taip, turim laisvę – laisvę tualetus plauti Anglijoje.”
Šiandien šventė, todėl aš jums, taip sakantiems, turiu šventinį palinkėjimą.
Duskit, šlykštynės.
Nepadarykit klaidos, gerbiamieji skaitytojai: visi šie verbaliniai pūliniai yra ne “nuomonė”, kurią reikia gerbti, ir šio nuodo reiškėjai yra ne kokie nors gerbtini mūsų bendrapiliečiai.
Tas, kas taip sako, yra šiukšlės, kurie kalba lygiai tą patį, ką ir Kremliaus propaganda vemia apie mūsų valstybę, nepriklausomybę, tikslus ir būdus juos pasiekti.
Kai sakai taip, kaip jie, tarnauji jiems ir esi prieš Lietuvą. Jau esu sakęs – mes (o aš kalbu visų normalių ir padorių Lietuvos žmonių vardu) visų jūsų vardus prisiminsim, ir jūsų purvinas kiaulių knysles. Jūsų niekas į Sibirą neveš ir snukių nedaužys, bet ateis laikas su jumis atsiskaityti visiškai teisėtai, ir kiekvienam iš jūsų bus atseikėta.
Po teisybei, jums seikėjama jau dabar.
Tie iš jūsų, kurie šiandien ir vakar ir užvakar dergėtės ant Lietuvos, tie, kurie sakote, kad Lietuva jus nuvylė ir neįvertino, kad jums blogai, kad jūs nelaimingi, kad jums nėra ko čia būti – tai ir yra jūsų bausmė, kartu su tuo jausmu, kurį jūs gyvenate kiekvieną dieną, stumdami savo nykų aukos, pastumdėlio ir nevykėlio gyvenimą, kosėdami ir skrepliuodami ir matydami aplink neteisibę savo atžvilgiu.
Tai nėra neteisybė. Tai pamatinis ir neišvengiamas Lietuvos teisingumas: jūs nemylite Lietuvos, ir ji nemyli jūsų, ir taip jums ir reikia. Ir toliau jums bus dar blogiau, ir niekas jums nepadės, net jei balsuosite už Kremliaus 1.509-jo vintažo klounus ir violetines eks-teisėjas akiniuotos žiurkės snukiu. Jūs juos galite išrinkti, ir jie, ir jos, sau kažką iš to išrinkimo turės, bet jums jie nepadės – jūs ir liksite tokie patys, ir galėsit kosėt po 4, 8, 12 ar 16 metų, kad balsuojate balsuojate, o niekas nesikeičia, valdžioj tik vagiai.
Jums niekas ir niekada nepasikeis, nes čia yra jūsų bausmė. Taip atrodo teisingumas, kurį jums turi Lietuva.
O kalbant apie tai, dėl kokios Lietuvos žuvo tie 14 žmonių prieš 22 metus, tai turiu jums naujieną (kai kam nebus naujiena, tų atsiprašau).
Jie žuvo būtent dėl tokios Lietuvos, kokią mes turime, su gerais ir blogais dalykais, su mielais ir nemielais žmonėmis, su pergalėm ir praradimais.
Už Lietuvą su prekybos centrais ir alkoholio išparduotuvėmis, šokių konkursais per televiziją ir greitaisiais kreditais, su Klonio gatvės koncertais ir su išpardavimais per Kalėdas, su automobilių pertekliu kiekvienam kieme ir avarijomis, su važiuojančiais dirbti ten, kur jiems patinka ir priima ir paliekantiems šeimas arba jų nepaliekantiems, su planšetiniais kompiuteriais ir kasos aparatais turguose, nacių ir gėjų maršais ir su demonstracijomis prieš vienus ir kitus maršus, su stambiais ūkiais milijonieriais ir įmonių bankrotais ir naujų atsiradimu, su vaikais, kurie auga gabūs ir protingi ir tokiais, kurie uosto klijus, su išradėjais ir alkoholikais, su vagimis ir gydytojais, su telefonų sukčiais ir vienuolėmis, su lošimo namais ir bažnyčiomis, su šildomais sostinės šaligatviais ir su taboru toje pačioje sostinėje, su korupcija ir su labdara, ir su muzikos mokyklomis, auginančiomis didžiausius šalies talentus, kur tualetose nėra tualetinio popieriaus.
Taip, būtent dėl tokios Lietuvos mes visi kovojome.
Ir tie žmonės, kurie žuvo, tai padarė būtent dėl tokios Lietuvos, kuri šiandien yra laisva ir kuri dovanoja didžiausią vertybę: pasirinkimo teisę. Kur kiekvienas gali būti laimingas, jei panorės.
Ir tie, kas žuvo, didžiuotųsi mumis, kad mes sukūrėme tokią Lietuvą.