Clik here to view.
Šioje nuotraukoje vaizduojamas aptariamasis darbo kabinetas. Bet kalbą reikia pridaboti, ir atsakyti už tai, ką kalbi.
Atėjo metas pasišaipyti iš dar vienos klišės, kuri mūsų kalbon atėjo, kad ir kaip būtų liūdna, kartu su labai teigiamu dalyku.
Tas teigiamas dalykas yra darbas pačiam sau (kaip sakoma “nesusijęs darbo santykiais”), arba dar vadinamas frylensinimas.
Jau esu kalbėjęs, ir ne kartą, kad Lietuvoje (ypač Lietuvoje) tai yra girtinas ir sektinas dalykas, nes užtikrina didesnį ilgalaikį stabilumą, negu samdomas darbas, žymiai didesnes pajamas ir labai fantastiškai patrauklų mokesčių režimą, palyginti su samda. Žinoma, samdomas darbas yra ir bus, ir ne visoms profesijoms tinka dirbti nepriklausomai (neklauskit tik manęs – “aš mikrochirurgas, tai ką man dabar, namie operuoti?”).
Yra, aišku, ir savisamdoje trūkumų: nėra apmokamų atostogų, nedarbingumo ir motinystės visokios, ir, suprantama, pačiam iš savęs nėra taip patrauklu vogti tušinukus, bet kur tų trūkumų nėra. On balance, Lietuva yra labai tinkamas kraštas savęs samdymui, ir yra labai geri šansai, kad jūsų profesija tam tinkama.
Tačiau mes, lietuviai, turime masyvią ir rimtą, it paminklas V.Kudirkai, psichologinę problemą su darbu pačiam sau. Nors jau, rodos, pakako laiko, kad apsiramintų pasenę giminaičiai su savo XX amžiaus įžvalgom apie socialines garantijas ir darbo stabilumą per įsidarbinimą: “o tai kada normalų darbą susirasi, vis stabiliau kažkaip, nejau taip ir visą gyvenimą nuo vieno darbelio prie kito šokinėsi”, tačiau institucinės validacijos poreikis kaip buvo, taip ir liko.
Vis tiek širdies gilumoje priklausymas organizacijai mums labai svarbus, ir todėl laisvai samdomas darbas neurotiškai verčiamas į institucinį naratyvą, lyg kokiam savęs nusiraminimui.
Ir blogiausia, kas tada atsitinka, yra kikenantis šmaikštutis pasakymas “Laisvo oro direktorius”.
Šitas bajeris buvo juokingas ar išmanus, tipo, kai jį kažkas sugalvojo pirmą kartą. Dar šimtą kartų jį galima buvo toleruoti – just about. Dabar jau jis nutrintas dešimčių tūkstančių nuobodylų, kuriems reikia mušti per pirštus, kad nekartotų banalybių, nebesakytų taip, nes tai yra taip pat baisu, kaip viename naujame Vilniaus restorane* bendrovės šūkis: ”jaukus šurmulys”.
Išgirdus “jaukus šurmulys”, man bent jau norisi kažką blogo padaryti arba pasakyti. Panašiai skamba ir “laisvo oro direktorius”.
Daugiau šios frazės nebevartokite, arba bus pasekmės.
—
* Tai kauniečių taverna Buon Giorno, Vokiečių gatvėje, ir ten meniu yra sukurtas ant geriausiai išveistų sintetinių supermamų steroidų ir su lobotomijos priedu.
