Vadinamas “mėmas” komunikuoja liūdesį.
Kai mergaitę atėmė iš Garliavos violetinių psichų ir atidavė mamai, panaudodami lygiai tiek jėgos, kiek reikėjo, ir kai paskui Stankūnaitė išvažiavo į užsienį su mergaite, o teta Venckienė pabėgo į kitą užsienį, tai buvo džiugu. Bet kartu buvo ir šiek tiek liūdna, kad visas šitas psichų cirkas, su Klonio gatvės vaidinimais ir koncertais, su savadarbiais plakačiukais, su liūdnai paklydusiais anksčiau buvusiais reasonable žmonėmis (kaip Oželytė ar Landsbergis), visa tai baigsis ir to nebebus.
Beprotybės mugė stimuliavo kūrybą
Buvo liūdna, nes aš esu literatūros ir žodžio žmogus, ir man anomalijų stebėjimas teikia kūrybinį malonumą (net jei tai yra paremta nelinksmais įvykiais). Beprotybės karnavalas yra estetiškai stimuliuojantis dalykas. Iš klounų ir pajacų darkymosi, iš chemtrailų dryžių, iš ūsuoto Šliužo gimsta menas, kuriuo žmonės džiaugiasi, ir nuo kurio visuomenė darosi stipresnė, nes kaip iš numirusių jūros gyvių susiformuoja koralai, taip ir iš kliedesių ir tamsybės monstrų atvaizdavimo ir išsityčiojimo iš jų formuojasi mūsų kultūra.
Be Mildos Bartašiūnaitės su jos čainiku ir acto garinimo mitu (kaip Persėjas su Medūzos galva) mūsų šiandieninė istorija ir jos mitų ir asociacijų pynė būtų skurdesnė.
Todėl dabar, kai mes visi besišypsodami laukiame, kol išsitėkš bukapročių ir Lietuvos priešų referendumas, kaip išsiteškia ant žemės pilnas vandens balionas, kuriuos mes mėtydavome pro S.Nėries gimnazijos ketvirto aukšto langą ant kieme žaidžiančių bendramokslių, mums linksma, bet kartu ir liūdna, kad to nebebus po referendumo dienos.
Kas bekurs tokius video, kur tik kokias 2 minutes galima žiūrėti be vaistų? Kas mus linksmins, kaip pralinksmino besiskundžiantieji trenktieji šiandien: jie atėjo Savivaldybėn balsuot iš anksto referendume, ir skundėsi, kad jiems trūksta informacijos apie referendumą – tai yra, jie atėjo balsuoti, nesuprasdami, ko atėjo, kur atėjo, kam atėjo, ir apskritai, atėję į referendumą nesuprato, kad yra referendume.
Jau sakiau – tai tipiškas pritvoto referendumininko pavyzdys: nieko nesupranta, paaiškinti nemoka bet still, valstybė pavojuje ir reikia uždrausti parduoti žemę, kad jos neišvežtų į Estiją ar dar kur nors. Jie taip pat aiškino apie skalūnus ir atominę (dažniausiai tai ta pati chebra, visą laiką ta pati chebra – čainikai su čainikais).
Nežinau, ką jie sugalvos toliau. Be darbo neliks, gal marginalizuosis, bet vasara tik prasideda, ir bus savotiškai nyku be pramogų, kurią šis būrelis frykų, krypų ir bizarre deformed paprygunčikų su savo vėliavomis, tin hats ir dūdelėmis mums užtikrino už palyginti nedidelę sumą, paskaičiavus viską. Tai kaip Dainų Šventė, tik linksmiau.
Man negaila tų kelių milijonų referendumui – mums visiems tai ne tik pramoga, bet ir skiepas, kad žinotume, kad mūsų jaunesnieji broliai yra šalia ir jie turi balsavimo teisę.
