Gediminas Jaunius yra mano pažįstamas jau seniai, kad dar kažkada buvo atėjęs į mano TV laidą, ir jau tada pasirodė man, kad jis kažkoks ypatingai geras.
Daug kas ligi šiol prisimena, kad Gediminas Jaunius mokėsi būti jezuitu ir gyveno jų vienuolyne (mažiau kas prisimena, kad jis dar ir mokėsi žurnalistiką, ir taip pat mažai kas kreipia dėmesį į tai, kad jis iš Plungės ir iš meno veikėjų šeimos). Aš taip įsivaizduoju, kad jam dažnai apie tai primena. Man tai nusibostų, o jis ramus.
Man panašiai jau nusibodo, kai man aiškina apie tai, kad aš dirbau BBC, ir kad nebedirbu. Tiems žmonėms tai yra žymiai svarbiau, negu man, ir jiems norėtųsi, kad man tai taip pat būtų svarbu ir skaudėtų.
Niekas net nepaskambino į šią laidą – netgi tie, kurie vis skambina ir sako, kad ne taip reikia laidas vesti. Matyt, viską darėme tobulai.
Kalbant apie šou verslo pusę, kurios žmonės nemėgsta (nes ten visi pasikėlę, spirgantys, labai gerai apie save galvojantys), tai Gediminas Jaunius galėtų būti to abejotinos reputacijos verslo geru ambasadoriumi, nes labai ramus toks kažkoks.
Ir, pasirodo, jis grojo saksofonu. Dabar nebegroja.
Dar ir sako, kad galėtų daryti bet ką, nes geras jausmas yra ne iš darbo, o iš to, kaip tą darbą darai. Galėtų slaugyti ligonius ir būti laimingas. Keisčiausia, kad į jį žiūri, ir tuo visiškai galima patikėti.