Beata Tiškevič yra jauna aktorė, tik prieš pora sezonų pradėjusi dirbti televizijoje, ir ko gero labiausiai neformatinis veidas visuose Lietuvos ekranuose.
Pakalbėjus su ja, aiškiai matosi, kodėl neformatinis: ji atėjo mokytis aktorystės atsitiktinai, nesvajojo apie tai nuo vaikystės, ir yra absoliučiai netipiška aktorinė medžiaga. Sceną natūraliai renkasi išsišokėliai, dėmesio centro siekiantys ir išsidirbinėjantys tipai (su visa pagarba daugeliui mano draugų aktorių), o Beata pati prisipažįsta esanti kukli, nedrąsi ir drovi.
Nepaisant jaunumo, ji turi radus būdą gyventi nemalonioje scenos ir teliko aplinkoje: kraują stingdantis nuoširdumas perdaužo su plienine byta per kneecaps net patiems bjauriausiems nekentėjams. Sugalvojau analogiją, tik laidoje nespėjau pasakyti to: numesk gatvėje 10 litų, tikrai žmogus radęs pasiims. Numesk pakelį iš kokių dviejų šimtų kupiūrų po 500 (100 000 Lt čia būtų paliubomu), ir tikrai daugumas bijos pakelti. Padaugink paką iš dešimties, kad būtų milijonas, ir jo tikrai niekas nelies, nes visi manys, kad čia too good to be true.
Beata kalba, kaip ir rašo (o rašo ji šiais laikais nemažai – sakė, ir anksčiau rašydavo, tik dabar ją dažnai spausdina), taip paprastai ir be jokios baimės rodyti emocijas, kad net pikčiausi komentatoriai apsišika ir bijo.

Žinių radijas gamina protokolines nuotraukas, iš kurių paskui susideda laidų istorija ar dar kažką. Ar albumas.
Žinoma, dar į tą laidą man skambino tie, kas geriau už mane žino, kaip vesti laidą. Skambinkit dar. Mokykit mane. Pažiūrėkit, kas jums gausis.
Aš taip dažnai sakau, kad buvo viena geriausių laidų, bet šita tikrai buvo organiška ir juokinga ir buvo labai arti to idealo, kurio aš noriu iš radijo pokalbių laidos su 25 minučių trukme.
Nepaisant savo paprasto elgesio ir drovumo, Beata Tiškevič turi neabejotiną royal presence su tokiu tirštai peiliu pjaunamu pasitikėjimu savim ir karališku ramumu, kad persiduoda ir laidos vedėjui. Arba man taip bent jau atrodė.