Nuotrauka taip pat nesusijusi su straipsnio tema, kaip aptariamieji tolerancijos propagandininkai nėra susiję su toleravimu bet ko, ko nemėgsta jie
Miesto gyvenimas pasižymi kuo? Štai kuo: ištraukti iš primityvios patriarchalinės visuomenės su jėga ir sumanumu paremtais santykiais (kur durneliams ir silpniesiems blogai sekasi), jautrūs miesto gyventojai pasijunta, kad mieste jie yra saugūs. Nes miestas gyvena pagal jų taisykles ir juos saugo nuo visko.
Mieste, mano jie, niekas neturi bijoti, kad iš jo bus šaipomasi. Nė vienas nevykėlis neturi nerimauti, kad jį gali pavadinti nevykėliu. Bedarbis ir alkoholikas nebus tokiu vadinamas, juo labiau iš jo nesišaipys – jam padės (uždraus kitiems taip jį vadinti, ir jo savivertė pakils). Luzeris, negalintis užsidirbti niekam, nes nieko nesugeba, nenori mokytis ir miega kaip kelmas, niekada nebus pavadintas luzeriu: bus apkaltinta visuomenė, kad jo neatskleidė.
Jie taip supranta šiuolaikinę civilizaciją: gali rinktis, kokiu būti, vykėliu ar nevykėlių, darbštuoliu arba tinginiu, bet Konstitucija garantuoja, kad tau niekas priekaištų neturės. Čia jums XXI amžius ir Naujoji Politinė Korekcija: niekas nebus diskriminuojamas ne tik pagal odos spalvą, religiją ir kilmę, bet ir pagal gabumus ar žinias. Durnius oficialiai lygus protingam, nes kas pasakė, kad protingas – geriau? Tai tik susitarimo klausimas.
Tai, kas yra už jų komforto zonos ribų, jie įvardina kaip patyčias, įžeidinėjimus ir šmeižtą, ir sėda skųsti skriaudikų teisėsaugai.
Tačiau to negana. Jie užsiima gerumo propaganda, ir tai pasidarė nebetoleruojama. Aš dar galėjau kentėti kovą prieš bet kokį negatyvčiką, visus tuos pabarimus, kad būk labiau teigiamas.
Ko nebegalima toleruoti, tai tos kylančios sirupinės pozityvumo bangos, kuri mus paskandins savo sandalmedžio ir levandų aromato kloakoje. Kiekviename žingsnyje mus ragina ką nors pamilti apie save: nemokantys dainuoti raginami mylėti savo gergždžiančius balsus, nemokantiems rašyti prietrankoms kiekvienas portalas skiria liaudies talento kertelę, kur gali siųsti savo tekstus ir būti išgirsti, nors geriausia būtų, kad jų niekas niekada nebegirdėtų. Nemokančios gaminti (arba kepančios tik pyragus) mamytės su veidrodiniais fotoaparatais viena kitą ragina mylėti savo apgailėtinas pastangas ir fotografuoja jas, kniaukdamos viena kitai teigiamus komentarus bloguose.
Aš jau patylėsiu apie raginimus mylėti savo kūną tokį, koks jis yra. Ta prasme, taip ir reikia daryti, bet jeigu tau reikia išorinio motyvatoriaus, kad lieptų mylėti savo celiulitą, lašinius ir neplautą galvą, tai žinok, tau principe nieko nebereikia, nes tau niekas nebepadės. Su visa pagarba visoms meniškoms nuotraukoms, kur moterys medvilniniais triusikais. Nors žinoma, čia ne man tos reklamos skirtos, todėl neturėčiau ir parintis.
Ekstremalų šlykščios über-motyvacijos pavyzdį man parodė Algis Ramanauskas, ir aš jam to neatleisiu. Čia kalbu apie tokį video, kuriuo jis neapdairiai pasidalino savo rubrikoje „Tiems, kas šiandien dar neatpylė“, ir kuris vadinasi (šėtone, prašau), „Pirmyn, aš tikiu tavim!“ ir prie kurio spaudo „patinka“ egzaltuotas jaunimas mikliau, negu neurotikai maigo plastmasinio bubble-wrap oro burbuliukus, kurių kiekvienas saldžiai pykšteli ir subliūkšta po pirštais.
Tame video (nuo kurio atpilama greičiau, nei nuo puslitrio šilto muilino vandens, suvartoto prie televizoriaus, per kurį rodo talentų šou) nervingai žodžius malantis ir artikuliuoti nemokantis jaunuolis (ižklausykže žinutęgigalo), skoningai pasodintas tamsiame fone, krato į objektyvą Coelho lygio ir baisesnes banalybes („Neklysta tas, kuris nedaro nieko.“). Fone groja fortepijonas, kuris permuš jūsų žiaugčiojimo garsą, kai latter-day čerčilis pereis prie ritualinių pagaidinimų tiems, kas pilni perdėto pasitikėjimo savimi arba yra socialinių tinklų pseudožvaigždės. „Nustokit pavydėt, kopijuot irdelizuot materlizmotuštibėj springstančias žimybes“, velia negrabiais padargais pasakotojas, kuris tarsi jums sako: neklausykit stabų, tai yra, klausykit tik manęs. Ba aš jumis tikiu, pupuliai.
Šitą vimdantį fufelį jau peržiūrėjo over 200 000 beždžioniukų (aš irgi pažiūrėjau, tačiau tik moksliniais tikslais: aš rašytojas), ir visi jie jau nebegali jo atmatyti atgal.
Įrašas baisus ne pats savaime: tai požymis, kur atėjo jaunoji karta, uždebilinta iki klinikinės paranojos motyvaciniais plakatais ir Dalai Lamos citatomis, kuriai du žodžiai „be pykčio“ reiškia, kad ten kažkas yra turbūt todėl labai gerai, jei nėra pykčio ir kurie haštagą #jautrumosavaite priėmė rimtai. Jie uždrožti, kaip baikštūs senoliai, bijantys euro: tik ši jaunoji auditorija bijo absoliučiai visko.
—
Miesto kronikos kiekvieną savaitę visuose Lietuvos Coffee Inn (spausdinti) ir internete – Protokoluose.