Filmo teatrinis posteris, kuris nieko gero nežada
Jau vien filmo pavadinimas toks, kad man, recenzentui, šiurpą kelia: kaip į antraštę tokį sudėti? O paskui dar teatrinis posteris, kuris, nors ir rodo puikius aktorius Marių Repšį ir Giedrių Savicką, signalizuoja Vesterno žanrą ir dar “nuotykių komediją”, apsaugok Viešpatie. Komedija, lietuvių atlikime? Daugybė plokščių bajerių ir juokingiausias momentas turbūt bus, kai kas nors pasakys nachui ir paminės kokią politinę aktualiją, kuri buvo įdomi trims šimtams žmonių ir dar TV infošou prodiuseriams – buvo įdomi savaitę, ir tai tik tada, kai filmas buvo gaminamas.
Bet nueiti vis tiek reikėjo: na, pirmiausiai, Repšys su Savicku negalėtų, neturėtų pagadinti, paskui ten dar su closing credits eina Mikutavičiaus daina, atsidaranti tokia Delta Blues gitara, kad atrodo, prisikėlė ir Anykščiuose groja Son House arba kitoks bliuzo hauling vulfas (taip, veiksmas vyksta Anykščiuose – ir jeigu kam nors reikia pamokų, kaip neprovinciali ir patraukliai rodyti provinciją, tai jūs davai pažiūrėkit šitą filmą pora kartų ir tada darykit taip).
Nu ką jūs, lochai. Pašnekam apie filmą. Mano recenzija bus labai objektyvi, nes sviestu ir medum manęs niekas netepė, as God is my witness. Net nepažįstu nieko iš kūrėjų ar aktorių (išskyrus Bernadetą Lukošiūtę). Na, dar Valiukaitė mane yra iškoliojusi feisbuke ir sakė, kad jai šlykštu mano laidą žiūrėti. Buvo visko.
Kad šį filmą pažiūrėčiau, važiavau, would you believe it, į faking Akropolį (nes Vingyje nebegalima gi nieko pamatyti, viską snobai užsikišę savo Kino Pavasariu, kuris arthauzu taškosi į visas puses ir kelia savivertę tūkstančiams – eikit, džiaukitės savo Almodovaro klonais, paskui galėsit apsimest, kad daug suprantat ir turint išlavintą skonį).
Važiavau į vėlyvą seansą, po kurio jei pasistatai mašiną neteisingoje pusėje, reikia dar iki jos tiek pasivaikščioti aplink betoninį visą Vilniaus pasididžiavimą, stūksantį Šeškinės kalvose kaip gigantiškas ateivio stačiakampos penis, kad po to ilgo pasivaikščiojimo paskui miegi kaip kūdikis. Reikia labai būt gerai nusiteikus, kad važiuotum į Akropolį filmo žiūrėti. Jei jus kažkas vežasi į Akropolį, kad filmą pažiūrėtų, žinokite, tam žmogui jūs esate labai ne tas pats.
Filmas yra apie tai, kaip jaunimas Anykščiuose (Repšys ir Savickas, arba Paulius ir Saulius), dirbantys šestiorkėmis vietinio mikro-oligarcho šrote ar džankjarde, pasirašo low-rent apiplėšimui dėl keliolikos šaibų litų, ir tas apiplėšimas vyksta per vieno iš jų (Savicko) mokyklos meilės vestuvių atrakciją, kur visi svečiai važiuoja Anykščių siauruoju geležinkeliu.
Žiūrovai, nevadinkite Anykščių siaurojo geležinkelio “siauruku” (filme niekas nevadina, gal tik kartą, o gal ir visai ne), nes vemti verčia nuo šitos kalbos infantilizacijos. Lygiai kaip penktojo marštuto troliką reikia vadinti “penktas”, o ne faking penktukas*.
Apie siužetą jums tik tiek ir reikia žinoti. Dabar apie tai, kodėl filmą reikia žiūrėti – jis patiks, jei turite šiek tiek proto, jei jūs spjaudotės nuo festivalio Juokis, ir jei gyvenime matėte kažką gero ir sharp užsienietiško, o ne šūdfilmį Brat-2, ir jums patiko tas geras ir sharp užsienietiškas, o ne bratas.
Šis filmas atskirs tuos, kas žiūri Likimo ironiją, arba po pirties, nuo tų, kas žiūri Pulp Fiction. Ir ne tik žiūri, bet ir citatas žino.
Filme beveik viskas tobula. Pirmiausia, ten vaidina aktoriai, o ne režisieriaus ar prodiuserio draugeliai, kuriems kaip sykis tą savaitę nebuvo filmavimų Valandoje su Rūta.
Antra, filme parašytas scenarijus taip, kad scenaristas jau rašydamas matė, kaip atrodys filmas ir skambės dialogai, o filmuojant režisieriai žinojo, kas yra montažas ir siužeto dinamika. Taip, visi turi tatai žinoti, bet labai dažnai nežino, ir tada būna average lietuviškas kinas, kur viskas prikaišiota atsitiktinio šūdo, kuris įdėtas tik tam, kad turėjom, ir kad būtų. Tipo paimsim lietuvišką internetų žvaigždę ir įdėkim 40-čiai sekundžių – ne, pagal siužetą netinka, tai klijuokim cameo appearance bele kaip, tiesiog va taip vat, klijavimo būdu. Nėra tokio lietuviško filmo, kurio nepapuoštų trisdešimčiai sekundžių parodytas Jurijus Smoriginas, Aušra Maldeikienė arba Egidijus Dragūnas, mano filmų gamintojai, kurie į savo filmus žiūri kaip į TV pokalbių laidas su sofomis ir po €10 už vakarą (toks honoraras snaudžiančioms babėms, kurios ploja pokalbių laidose) suvežta priebomže publika iš Tarandės ir Gineitiškių.
Tai čia ne toks filmas, va ką aš jums sakau. Visi aktoriai yra savo vietoje, visų dialogai prarašyti tinkamai ir neperspaudžiant, ir nė vienas bajeris nekartojamas tiek, kad nusibostų. Epizodiniai vaidmenys tęsiasi tiksliai tiek, kiek reikia – ir Cicėnas, ir Valiukaitė padaro tiksliai tai, ko reikia, tiek, kiek reikia, ir tada akis juda prie ko nors kito. Atrodo, elementaru, bet o Dieve, kaip pasiilgta lietuviškame kine.
Aš jau sakiau, kad humoras organiškas ir neperspaustas? Pasakysiu dar kartą. Oh my God. Bajeriai osciliuoja tarp neprastai paprasto ir Tarantinesque švelnaus atsilupimo, kuris yra profesionalus, nes per prievartą neiškosėtas biezdarių ir neatrodo suprantamas vien tik kūrėjams, o ne taip, kad dažniausiai būna: tegul veikėjas piešia pimpalą ant sienos, tada nufilmuosim, nu o paskui sugalvosim, kodėl čia juokinga.
Grotesko štrichai ir gausūs cross-referencai su žinomu kinematografo songbook’u yra praktiškai visi vykę. Baigiamojo momento viską išsprendžiantis shotguno šūvis iš Bernadetos Lukošiūtės, grandma with a gun, yra pavyzdys, kas yra geras stilistikos pojūtis.
Apskritai, Bernadeta Lukošiūtė, kuri yra šiaipjau ne aktorė, čia sublizga kaip sauja deimantų: ir firminis Labanakt, vaikučiai tembras ir tartis, ir absoliučiai įtikinamas personažas su įtikiniamais žodžiais (taip tokios moterys ir šneka) signalizuoja jau visai kito lygio kiną. Malonu girdėti kiekvieną žodį. Malonu žiūrėti vaidybą. Kiekvienas planas ir kiekvienas suklijavimas ir kiekvienas nutylėjimas.
Repšio ir Savicko vaidyba yra high-endas. Taip, jiems padeda ir gerai parašyti dialogai be knyginio fufelio, kaip iš mokyklinio rašinėlio, tačiau jie dirba taip, kad norisi po kiekvienos scenos sakyti – tai yra next level.
Aš galėčiau dar daug rašyti apie tai, kaip viskas savo vietoje: nuo rudens spalvų ir saikingų, bet tokių dailių, panoraminių vaizdų ir stambių planų, iki visų kitų aktorių. Jie visi spindi – ir Evaldas Jaras, kaip comedy villain, ir Rita Žliobaitė, kaip tokia biškį fyfa aukso širdimi (ir tegu Dievas laimina kūrėjus už pagaliau normaliai understated meilės sceną malkinėje su šviesos ruožais iš tarpulenčių), ir Eglė Gabrėnaitė mažyčiame epizodiniame vaidmenyje, kaip užknista jaunosios mama, kuri savo diedui net per šventes šnypšdama neleidžia išgerti, ir net Rolando Dovydaičio kiek schematiškas gruzino jaunikio vaidmuo – jūs imsite ir lukštensite tuos grynuolius vieną po kito.
Galiausiai, šis filmas padarė žiaurią pasiutusios meškos paslaugą visam tuntui wannabe lūzerių, kurie dabar nebegalės sakyti, kad “nu ką mes galim, žinot, lietuviškas kinas paliubomu bus lietuviškas kinas”. Po filmo apie Saulių ir Paulių niekas taip negalės pezėti, kaip po Selo ar Mikutavičiaus niekas negali aiškinti, kad su lietuviška muzika nesurinksi pilno Zymenso ar Žalgirio. Surinksi, jei sugebi, tik ne visi sugeba.
Šitie sugebėjo.
—
Traukinio apiplėšimas, kurį įvykdė Paulius ir Saulius (Lietuva, 2015)
Režisierius: Ričardas Marcinkus, Simonas Aškelavičius
Vaidina: Giedrius Savickas, Marius Repšys, Leonardas Pobedonoscovas, Ramūnas Cicėnas, Rimantė Valiukaitė, Evaldas Jaras, Rolandas Dovydaitis, Bernadeta Lukošiūtė, Eglė Gabrėnaitė, Arvydas Dapšys, Šorena Džaniašvili, Balys Latėnas, Rita Žliobaitė
—
* Taip pat ir sporto klube niekas nevadina štangos blynų penktuku ar dešimtuku. Yra pitakas, čirikas, piatnarikas, dvacas, čitvirtakas. Kiek stumi nuo krūtinės, ką, lochas?