Miesto Kronikos būna sudėliotos Coffee Innuose visų jūsų skaitymo džiaugsmui
Yra toks internetinių memų kūrėjas, kuris vadinasi Geležinė Lapė (tikrieji vardas und pavardė Miesto Kronikų redakcijai žinomi). Tai jis paskelbė vieną plakatą apie tuos žmones, kurie, pamatę socialiniuose tinkluose kažką aiškiai fotošopinto (tai yra, ne šiaip aiškiai, bet taip aiškiai, kad net ir aklam girtam Audi 80 vairuotojui prie geležinkelio pervažos matytųsi, kad fotošopas), turi visiems pranešti, kad čia fotošopas. Ten plakate buvo taip pat pateikstas fotošopintas plakatas su liūtu, įkištu fotografavimuisi į ligoninės magnetinio rezonanso skenerį.
Kai Geležinė Lapė įkėlė šitą dalyką į internetus, tai, žinoma, atsirado žmonių, kurie nesuprato prasmės ir komentaruose pranešė, kad paveiksliuke yra fotošopas.
Čia kalbame apie žmones, kurie nesupranta. Ne šiaip nesupranta (na, kaip tie, kas sėdi kino teatre ir praneša, garsiu šnabždesiu, per filmą apie marsiečius ir skraidančias lėkštes, kad taip gyvenime nebūna), o piktybiškai nesupranta nieko, net kai jiems parodo pirštu.
Na, tokie, kuriems galima parodyti pasidarytą mobiliuoju telefonu selfį, parašyti „Selfis“, ir jie pažiūrėję praneš: „Man atrodo, čia selfis.“ Tai ką aš tik ką pasakiau tau, žmogau? Apskritai, tavo smegenys nors girdi, ką kalba tavo burna?
Angliškame naratyve jie vadinami „Capt Obvious“, kapitonas Savaime Suprantama, bet čia mes kalbame ne apie kapitonus, o mažų mažiausiai pulkininkus.
Tų žmonių – daugybė. Jie stumia savo dienas, pranešdami visiems aplinkiniams paprastas tiesas, kurios visiems ne tik žinomos: tos tiesos yra žinomos atmintinai. Tie žmonės gali žiūrėti per televiziją koncertą (maža to, įrašytą koncertą, vykusį prieš penkerius metus) ir pranešti: „Man atrodo, čia dainuoja pagal fonogramą“. Tai ne, gyvai dainuoja, žinokit. Jie taip pat praneš, kad pavaizduota blizgiame žurnale įžymybė yra dirbtiniais papais ir pripūstom lūpom. Kitaip nežinosim.
Kiti kalba pašnekovams apie tai, kad Vilniaus restorane aštuonkojis arba tunas yra atvėsintas ir atskraidintas iš kažkur. O aš galvojau, sužvejoti Neryje. Ačiū, kad informavote.
Tie žmonės visada yra įsitikinę, kad jie tik ką išsiaiškino sąmokslą, pagal kurį yra apgaudinėjami žmonės. Kalbėdami apie restoraną, jie jums praneš, kad ten valgyti neapsimoka, nes patiekalo kaina yra didesnė už prekių savikainą ir pinigus, mokamus aptarnaujančiam personalui už tas kelias minutes, kai jie jus aptarnauja. „Namie pigiau“. Kai jie žiūri bet kurį filmą, scenarijus visada būna „vogtas ir adaptuotas“. Bet kuri knyga yra plagiatas, nes jie skaitė kitą knygą, kurioje irgi buvo meilės istorija, ir vyko viskas tame pačiame mieste, tai reiškia, plagiatas ir galima nuteisti pagal Ženevos konvenciją.
Man patinka parašyti, pavyzdžiui, kad po JAV kariuomenės pasirodymo Kaune prie prekybos centro dingo keliolika vaikų, kuriuos galimai perdavė gėjams karinininkams į Norvegiją. Patinka ne tik todėl, kad juokiasi tūkstančiai. Patinka dar ir todėl, kad atsiranda tokių, kurie informuoja visus aplinkui, kad čia turbūt nesąmonė.
Garbės žodis, esu tikras, greitai atsiras kas nors, kas informuos, kad teorija apie tai, kad garinamas actas išsklaido cheminius debesis, paleistus danguje JAV lėktuvų, yra greičiausiai moksliškai nepagrįsta. „Actas to nedaro“, pasakys jie.
Kodėl šie žmonės taip džiaugiasi supratę tai, kas visiems ir taip matyti, ir kodėl jie transliuoja savo džiaugsmą kitiems? Tai mažų smegenų problema. Normaliems asmenims nelengva tai suprasti, tačiau tie, kas nuolatos pranešinėja net ne informaciją, o tiesiog kartoja, kad po pirmadienio būna antradienis, turi savo galvoje minčių taip nedažnai, ir protą įsijungia taip atsargiai, kad pora kartų per savaitę jų ribotų apsukų smegeninėje kylanti mintis jiems yra neįprasta ar džiaugsminga. Kaip sakoma anekdote, kas labiau patinka, seksas ar Kalėdos? „Kalėdos, nes dažniau būna.“ Taip ir jiems, mintys ateina maždaug valstybinių švenčių dažnumu.
Gražu ir linksma jiems vis pasiūlyti ko nors gero savo tekstuose. Pavyzdžiui, parašai pirmadienį „gero savaitgalio“, ir keli šimtai paprastuolių turi užsiėmimą. Jie gali parašyti: „tai kad lyg ir ne savaitgalis dar“. Nieko nėra tokio paprasto, kad jiems nesuveiktų. Gali parašyti „kiekvienas iš trylikos mėnesių per metus“, ir jie praneš, kad metuose mėnesių būna 12. Gali parašyti „aš, kaip Lietuvos prezidentas“, ir jie puls aiškinti, kad ne, ne tu Lietuvos prezidentas, ką rūkai, Užkalni. Galimybės begalinės.
Žinoma, bus tie, kas pasakys, kad tokie rašymai tolygūs patyčioms iš neįgaliųjų, ir galbūt taip ir yra, tačiau nepamirškite, kad visiems jiems taip pat leidžiama balsuoti rinkimuose ir rinkti valdžią mums visiems. Pagalvokite apie tai.
Šis tekstas atspausdintas ant popieriaus.