Daugiau iš jų jau nebeperskirstys
žurnalas Verslo Klasė
Prieš ketvirtį amžiaus, kai buvau tik žalias Vytauto Didžiojo universiteto studentas Kaune, viena dėstytoja, kuri mums turėjo pasakoti apie teatro istoriją ir teoriją, neišlaikius kalbėjo apie tai, kas buvo žinių aktualijose. Sąjūdžio aktyvistai, rodos, Klaipėdoje, vedini vienos teisininkės (vėliau sėkmingai nuvairavusios savo karjerą į tirštus violetinius vandenis), o gal Palangoje, rado nomenklatūros prekių sandėlius. „Mums juk visiems užtektų, tai padalinus“, sakė teatro kritikė studentams.
Aš prisiminiau tą TV žinių reportažą, rodytą iš vakaro. Sandėlyje buvo visko pakankamai daug visokių gerų prekių, kurios atrodė geros todėl, kad iš esmės geresnių nebuvo (kalbame apie kažkokius truputį ryškesnius drabužius, dar kokią nors buitinę techniką, kuri buvo iš pigesnių ir paprastesnių, bet užsienietiška, na, ir avalynę, kuri neatrodė, kaip kaliošai).
Girtam, žmonės sako, ir ožka panelė – lygiai taip pat ir visiškam sovietiniam ubagui (o ubagai buvome visi, nereikia čia įsižeisti) toji provincijos pigių prekių parduotuvės asortimento dešimtadalis atrodė, kaip plėšikų urvas su brangenybėmis.
Tačiau jau tada auditorijoje buvo vienas studentas, kuris pagalvojo pats sau, kad – žiūrėkit – nelabai panašu tatai į tiesą. Neužtektų mums visiems. Net klaipėdiečiams neužtektų. Net vienam uostamiesčio rajonui neužtektų. Jums labiau norisi imti ir padalinti, bet ne tam, kad jūs turėtumėt, o kad bent jau tie, kas turėjo, nebegautų, galvojo tas studentas.
Studentas, kaip patys suprantate, buvau aš.
Ilga dalinimo istorija
Atėmimas ir padalinimas buvo toks pat senas, kaip ir visa Sovietų okupacija, ir kažkiek sugebėjo prasiskverbti į kraują: tegu ir ne per giliai, bet tikrai prasiskverbė. Kai rusiškame filme „Šuns širdis“ personažas, kurį mokslinio eksperimento dėka iš šuns pavertė žmogumi, vadovauja nustatinėjantiems socialinį teisingumą, žiūrovai šypsojosi ir linksėjo galva. Jie lyg ir pritarė kito veikėjo pasišaipymui, kad „viską padalinti“ yra to buvusio keturkojo pagrindinis rūpestis, tačiau ne per stipriai pritarė. Kas čia blogo, padalinti pagal teisybę.
Pirmuosius nepriklausomybės dešimtmečius, nepriklausomai nuo to, kuri partija ar partijos buvo valdžioje, dalybos ir teisingesnis turto paskirtstymas irgi buvo dalis mūsų rūpesčio.
Taip, tie dalykai nelabai palietė tikrąją šalies ekonominę plėtrą. Tai buvo daugiau lojimas pavėjui, kai traukinys jau nuvažiavęs.
Turiu galvoje skaičiavimus, kad kažkas dabar prasigyveno, nes privatizavo kokią gamyklą ar pastatą Vilniaus centre, ir viskas galėjo būti kitaip, jei tai būtų atiduota žmonėms. Žinoma, viskas būtų kitaip, tik ne taip, kaip atrodo padalinimo išsiilgusiems.
Būtų, beveik garantuotai, taip, kaip buvo su visa eile turto, kuris stovi arba stovėjo kaip paminklas lygiam ir teisingam padalinimui. Pavyzdžiui, buvęs baras „Tauro ragas“ sostinėje (tiesa, ne dėl daugybės savininkų, o dėl to, kad toje vietoje po žeme tiek komunikacijų, kad bet kokia plėtra yra praktiškai neįmanoma – tas pats, kas žaisti badmintoną upės pakrantėje, kur meškeres jau užmetę trisdešimt žvejų). Arba tik palyginti neseniai iš kolektyvinės nuosavybės išgriebtas pastatas Nidos centre, kuris dešimtmečiais rodė, ką reiškia turtas be normalaus šeimininko: brangiausiame šalies kurorte su didžiausia storų piniginių koncentracija kvadratiniam kilometrui buvo baisiausia šalies maisto prekių parduotuvė.
Taip pat būtų ir su azoto trašų gamykla, ir su Mažeikių naftos perdirbimo įmone, jei jos laiku nebūtų išdalintos ir perduotos tiems, kas tvarkosi. Būtų didelė pamoka, bet turbūt per brangi Lietuvai.
Be to, dalybų kvapas labai gerai girdėjosi municipaliniame lygyje, kai buvo absoliučiai aišku ir matyti, kad visko visiems neužteks. Tada sprendimas buvo paprastas: atimkim iš kitų ir panaudokime mums, nes mums labiau reikia. Tai galėjo būti kalba apie bet ką – kelių remontą, viešojo transporto maršrutus, grindimą trinkelėmis ir panašiai. Klausimas, dėl kurio visi sutardavo, buvo… palaukit, ne, nebuvo tokio. Visada viskam buvo atsakymas perdalinimas. Miestų valdžia žinojo, kad ginčytis beprasmiška, todėl iš esmės vis raikydavo pyragą iš naujo ir vėl iš naujo, kol jis sutrupėdavo iki bjauraus marmalo, užtat visi galiausiai būdavo po lygiai nepatenkinti ir nelaimingi.
Perskirstymo saulėlydis
Kaip jau kalbėjau straupsnio pradžioje, didžiausias perskirstymo variklis yra nežmoniškas, neįtikėtinas, kraują stingdantis naivumas, sumaišytas su klinikiniu negebėjimu skaičiuoti. Įsitikinimas, kad „visiems užteks“, yra labai artimas vaiko įsitikinimui, kad tėvai turi begalinius pinigus, tiesiog dėl bjaurumo nenori jų visų leisti žaislams, saldainiams ir pramogų parkams. Ir leidžia juos komunaliniams mokesčiams, automobilio lizingo įmokoms, maistui, drabužiams ir kitoms nesąmonėms. „Jei tik tėvai nusistatytų kitus prioritetus, tai tikrai galėtų mane padaryti laimingesniu“, iš esmės galvoja vaikas, tik nemoka to artikuliuoti, ir todėl tik šiaip papučia lūpas.
Vaikai išauga greitai ir pamažu (bent jau dauguma jų) pradeda suprasti, kad visko viskam ir visiems neužtenka, ir reikia ne magišku būdu perdalinti, arba tiesiog nusistatyti prioritetus ir, prikandus lūpą, sutikti, kad ne visi viską turės. Arba žinoti, kad visko visi turės tada, kai to visko daugiau bus: kitais žodžiais tariant, turtingesnė šalis yra ne ta, kuri mikliau perskirsto, o ta, kuri daugiau visko turi. Mat nė vienas perskirstymas nieko nepagausina.
Lietuva irgi išaugo, ir matyti, kad bendro turtėjimo planai, o ne perskirstymo fantazijos, yra augimo kreivėje. Miestų merų ir valdybų rinkimuose kuo toliau, tuo daugiau buvo kalbėjimo apie tai, kaip miestams ir miesteliams turtingiau gyventi, sukuriant daugiau prekių ir paslaugų ir randant pirkėjų ir klientų, o ne kaip sustabdyti vieną projektą ir jo sąskaita daryti ką nors kito. Galbūt taip atsitiko todėl, kad žmonės nors ir lėtai, bet mokosi, ir suprato, kad perskirstymas niekada neatneša laimingos pabaigos, ir rezultatai nedžiugina ne tik tų, iš ko atėmė, bet ir tų, kam turėjo padalinti.
Su perskirstymu yra taip pat, kaip su pamatiniu komunizmo principu apie gamybos priemonių nuosavybę. Gamybos priemonės gali būti viskas ir atnešti didelius turtus tiems, kas jas valdo, bet tai nereiškia, kad ši višta būtinai pradės nešti auksinius kiaušinius bet kam, kieno vištidėje bus pasodinta (lesinti ir prižiūrėti yra ne taip lengva, kaip atodo iš šalies). Perduotos visuomeninėn nuosavybėn, gamybos priemonės praranda savo magiją.
Lygiai taip pat, perskirstytas turtas taip pat nustoja didžiosios dalies savo stebuklingo poveikio – nebedžiugina, kaip sakė paršelis Knysliukas anekdote apie balionėlį, su kuriuo viskas buvo gerai, ir spalva, ir apimtis, bet jis nustojo džiuginti. Tai stebina tuos, kurių naudai turtas buvo perskirstytas: taip, dabar kitas, iš kurio buvo atimta, lyg ir turi mažiau (neilgam, nes paskui ir vėl užsidirba, nes būtent todėl jis iš pradžių ir praturtėjo), tačiau tų gautų pinigų ne tiek daug, kaip atrodė, kad jų bus, ir tie, kur yra, nelabai atneša laimės, nes išsileidžia greitai, nupirktos paslaugos užsimiršta, įsigyti daiktai susidėvi, ir bet kuriuo atveju nedžiugina, kaip tas balionėlis.
Dar prieš penkiolika, dvidešimt metų Vyriausybė ir parlamento nariai dažnai ir noriai kalbėdavo apie tai, kaip neva galima pasiekti gerovę, padidinus mokesčius ir išlupus didelius pinigus iš verslo, ir tie pinigai visus padarys laimingus. Na, arba bent jau tuos, kas šiuo metu turi mažiau. Dabar šitai vis rečiau pasitaiko.
Vilkimas iš šešėlio
Gal per drąsu sakyti, kad perskirstymo svajonė mirė ir yra ataušusi, tačiau vienas rodiklis yra akivaizdus: šnekos apie tai, kad galima visus trūkstamus pinigus „ištraukti iš šešėlio“ ir taip užlopyti visas problemas, girdėti vis rečiau, ir tos šnekos vis santūresnės. Taip, tais laikais, kai Andriaus Kubiliaus vyriausybė įnirtingai tvarkėsi su krizės padariniais ir karpė viską, ką galima buvo nukirpti, ir stengėsi surinkti visas pajamas, kurias tik galima surinkti, kai kam galėjo pasirodyti, kad pinigų traukimas iš šešėlio gali būti atsakymas viskam (negalima neigti, kad kai kurie aiškinimai žmonėms turbūt buvo per paprasti, bet čia jau nieko nepadarysi: tenka aiškinti paprastai, arba niekas nebus paaiškinta apskritai).
Mokesčių traukimas iš po žemių, kur jie slapstosi, niekada nebuvo universalus atsakymas: savaime suprantama, net jei visi pradėtų rūkyti legalias cigaretes ir nebeįsipiltų nė lašo nelegalaus dyzelino, visi įsivaizduojami pinigai neatsirastų biudžete, nes daugelis vartotojų neturi tiek pinigų, kad galėtų rūkyti tiek, kiek rūkydavo anksčiau, ir mokėti po tris eurus už cigarečių pakelį. Galbūt jie pradėtų tiesiog rūkyti mažiau, ir nuo to visiems būtų tik geriau.
Dabar šnekos apie tai, ką galima padaryti mokesčiais, užima žymiai mažesnę vietą politikų pažaduose, negu anksčiau. Dar šiek tiek, ir jos sėkmingai nuplauks ta pačia upe, kaip ir mintys apie valstybinių bankų kūrimą (kad visų perteklinių pinigų neišsivežtų skandinavai, kurių purvini darbeliai, be jokios abejonės, buvo pirmoji priežastis, kodėl Lietuva nuskurdo, net ir tuo atveju, jei ji iš tikrųjų nenuskurdo) ir visiškai atsilupusi svajonė apie tai, kaip galima sumažinti prekybos centrų antkainius ir reguliuoti kefyro, daktariškos dešros ir miltų kainą.
Pastaroji pasaka yra ypač aktuali, tačiau net ir kraštutiniai populistai, šiek tiek įsigilinę į maisto prekių parduotuvių veiklą, ne tik pamato, kad jų marža yra itin maža ir nieko žymiai nupjaustyti nepavyks. Be to, nereikia būti labai dideliu fatalistu, kad suprastum (net ir politikas būdamas), kad valstybės kontroliuojančio aparato, net ir naujai įkurtos Teisingų kainų ir pigios varškės ministerijos su keliais šimtais specialistų nepakaktų, kad galėtų laimėti prieš prekybos centrų intelektinį raumenį ir sugebėjimus tvarkyti skaičius.
Mintis apie tai, kad nabagas valstybės tarnautojas gali teisinėje valstybėje (juk ne Vladimiro Putino Rusija – čia nepaskambinsi sanitarinei epidemiologinei tarnybai ir neliepsi uždaryti keletą parduotuvių, kad kiti bijotų) efektyviai sureguliuoti kainas prekybininkams, kurie sugeba vienu metu tiekti, sandėliuoti, reklamuoti ir pardavinėti ne tūkstančius, bet dešimtis tūkstančių skirtingų prekių skirtingomis kainomis, ir dar taikyti vienu metu keliolika nuolaidų schemų, ir apgauti riziką ir pasaulinius išteklių kainų ir valiutų vertės svyravimus, yra absurdiška. Tai tas pats, kaip folkore aptariamas pavyzdys apie aklos moters šansus, turguje žaidžiant azartinius žaidimus iš pinigų su čigonais (kuriuos turbūt reikėtų šiais laikais vadinti klajoklių tautybių atstovais, bet ne apie tai yra čia kalba).
Gedimino mieste dar kitaip
Vienintelė išimtis, vis dar stūksanti, kaip aukštas kalnas, ir reminatis dangų, yra sostinėje. Tai nuolatinė svajonė ir vizija, tvari kaip Gedimino sapnas apie Geležinį vilką. Jos nepalieka nė vienas sostinės vadovas, nes ji tiesiog per gera. Tai yra istorija apie tai, kaip Vilnius negauna visų savo uždirbtų pinigų, kadangi gyventojų pajamų mokestis, surinktas Vilniuje, didžiąja dalimi atiduodamas kitiems – na, pirmiausia todėl, kad Vilniaus gyventojai tų pinigų uždirba žymiai daugiau, nei kiti šalies žmonės.
Čia esama dar ir šalutinės istorijos apie kitą neteisybę, kad žmonės, faktiškai dirbantys Vilniuje, besinaudojantys jo vaikų darželiais ir mokyklomis, iš tikrųjų yra registruoti už Vilniaus ribų, ir savo skaičiumi didina subsidijas iš šalies biudžeto toms savivavaldybėms, kurios yra už formaliosios sostinės tvoros. Faktas, kad taip yra, yra neginčytinas, ir galima net pripažinti, kad tai yra kažkiek priešiška natūraliam teisingumui (nelygu kaip tą teisingumą skaičiuoti), tačiau nuo to jis dar nepasidaro taisytinas.
Mat vienintelis būdas ištaisyti šitą neteisybę, kaip ir pirmąją paminėtą, yra kuo skubiau atimti iš kitų ir atiduoti vilniečiams, kad šie galėtų dar turtingiau gyventi savo turtingame mieste.
Tiesą sakant, panašiai galima išgirsti bėdojant ir kitur: „jei Čikaga būtų pats sau miestas-valstybė“, „jei Škotija galėtų pasilikti sau visas pajamas iš naftos Šiaurės jūroje“, „jei Kalifornija būtų šalis, ji būtų viena turtingiausių pasaulyje“, ir „jei Britanijoje surenkami kelių mokesčiai ir kuro akcizai būtų paskirstomi proporcingai pagal tai, kur jie sumokami, tai yra, kur gyvena daugiausiai vairuotojų, tai Londone seniai gatves galėtų išgrįsti aukso trinkelėmis“.
Visos šios prielaidos yra šiek tiek ydingos, kaip ir mintis apie tai, kad galima surinkti labai daug pinigų, jei tik neliktų kontrabandinių cigarečių. Valstybės taip negyvena, ir kaip Kalifornija nebūtų tokia turtinga be likusios Amerikos, taip ir Vilnius būtų visai kitas, jei likusi Lietuva netektų iš Vilniaus uždarbio jai skiriamų pinigų. Ir ne tik todėl, kad vilniečiai pamatytų blogesnius kelius, važiuodami prie savo sodybų Molėtų ir Ignalinos rajonuose, bet apskritai, dosnus provincijos išlaikymas iš sostinės kišenės yra morališkai teisingas ir ekonomine prasme teisingas dalykas, ir tai žino visi politikai, kurie – nors ir šneka savo rinkėjams kitaip – tikrai supranta, kad atimdamas ir padalindamas nieko gero nepasieksi net vienai kadencijai.
Jei atėmimas ir padalinimas, arba perdalijimas, veiktų, jis būtų plačiai naudojamas. Pridėtinės vertės mokestis nepatinka niekam, tačiau veikia puikiai, ir visos vyriausybės tai žino, todėl jis yra ir bus. Drakoniškas apmokestinimas arba konfiskavimas laimės neatneša, ir todėl jis nueina į istoriją.
Todėl dabar apie perskirstymą tik kartais pakalbama, ir tai daugiausiai nedrąsiai. Gal kada nors tai bus laikoma ir visai nepadoria šneka. Laukiu tos dienos.