Nuotrauka iš Youtube
Yra toks JAV komikas, Chris Rock, kuris yra juodaodis, ir kuris jau prieš 20 metų sudėjo nuostabų, neprilygstamą tekstą: “Nigeriai ir juodaodžiai” (yra ir kompaktinėje plokštelėje Bring the Pain, 1996).
Aštriausiame visų laikų monologe, nuo kurio turėtų netekti amo ir paskui prapliupti pasipiktinimu dėl chamizmo, rasizmo, neapykantos kurstymo visi politkorektiniai kanovičiai, dargužaitės, donskiai bei portalų jaunų jautruolių lyga, jis klausia: kas didesni rasistai, baltieji ar juodaodžiai?
Paprastas klausimas. Ir atsakymas paprastas.
“Žinoma, juodaodžiai. Žinot, kodėl? Nes mes irgi nekenčiam juodaodžių. Viskų dalykų, kurių baltaodžiai nekenčia juodaodžiuose, juodaodžiai labai nekenčia juodaodžiuose.”
Ir tada Chris Rock pasako frazę, įėjusią į istoriją ir privertusią kratytis tūkstančius Amerikoje, kurie įžvelgė čia rasizmą, nors negalėjo paaiškinti ar įrodyti: “Yra juodaodžiai, ir yra nigeriai.” Jie nieko negalėjo padaryti, nes autorius yra pats juodaodis. Ir frazė nekurstė neapykantos rasiniu pagrindu.
“Ir nigerių turi nelikti. Kiekvieną kartą, kai juodaodžiai nori pasidžiaugti kuo nors, buki nigeriai viską supisa.”
Papasakojęs apie tai, kaip net neįmanoma į naują filmą nueiti, nes “nigeriai (salėje) šaudo į ekraną“, Chris Rock sako. “Aš myliu juodaodžius, bet nekenčiu nigerių“.
“Kaip norėčiau, kad man leistų prisijungti prie Ku-Klux-Klano“. Ir toliau jis varo apie bukus, piktus, ir savo bukumu besididžiuojančius geto gyventojus.
Viską galima paklausyti štai čia.
Kodėl rašau apie tai? Štai kodėl. Žinote visus tuos žmones, kurie būtinai, paskaitę straipsnį apie Šalčiūtę, Jagelavičiūtę, Petruškevičių, Užkalnį ar dar daugybę kitų, turi privalomai išvemti “kas toks, kodėl nežinau?“. Vintažiniai išsigimėliai dar užmeta liaudiško akcentuko: “kas ana y?“.
“Aš tokią išvis pirmą kartą girdžiu.”
Jie savo vertę pabrėžia tuo, ko nežino. Kaip kraštutinės stadijos retardai, agresyvūs ir išdidūs prietrankos, kaip runkeliai, kurie didžiuojasi, kad smirdi prakaitu, pagiriomis ir baltarusišku tabaku, šie nežinojimo fronto kariai, apsišaukėliai gyvenimo išrinktieji didžiuojasi tuo, kad kažko nežino.
Jie yra geresni nuo to, kad nežino Šalčiūtės. Tuo jie pataiko į įsivaizduojamus patricijus, kurie nesusiliečia su plačiųjų liaudies masių dievukais ir stabais, nes tuo metu jie, presumably, skaito Petrarką ir klausosi baudžiauninkų kamerinės muzikos ansambliuko, čirpinančio jų dvare Eine Kleine Nachtmusik.
Iš tikrųjų tai yra tokia netiesa, kad net skauda apie tai rašyti. Monika Šalčiūtė yra vienintelė moteris, kurios vardą ir pavardę jie žino, Užkalnis yra vienintelis autorius, kurio pavardę jie gali pasakyti, ir Mantas Petruškevičius yra vienintelis veidas, kurį jie pažintų ant gatvės (jie net Dalai Lamos nepažintų, nes manytų, kad čia iš tų krišnaistų, kurie šeštadieniais vaikšto po Senamiestį). Ir taip, žurnalas Žmonės yra jų pagrindinė lektūra.
Tačiau jie aktyviai didžiuojasi, kad kažko neva nežino. Jiems tai garbė ir laimė. Ir pasigyrimas. Buki, pavipę aukos. Yra jų variantų: bedarbiai alkoholikai, kurie garsiai giriasi, kad neskiria jokių vynų, ir šaiposi iš juos išmanančių, kiti retkarčiais nueina į restoraną ir juokauja: “aš tai čia jokių pavadinimų nesuprantu, man gal tiesiog šašlyką su kečupu”, treti koncerte pradeda riaugėti į taktą ir, pasitaikius progai, pastebi, kad “šitų nesamonių nesimokiau, man gražiausia taip”. Ir nusiperdžia.
Apie juos visus Chris Rock yra pasakęs savo tekste.
“Žinot, kas yra blogiausia nigerių savybė? Nigeriai mėgsta nežinoti. Niekas neatneša nigeriui daugiau laimės, negu nežinoti atsakymo į jūsų klausimą. Užduok nigeriui klausimą.
‘Ei, kokia Zairo sostinė?’.
‘Aš to šūdo nežinau. Keepin’ it real.’
Nigeriui patinka ‘keep it real’. Kad viskas būtų durna. Nigeriai nekenčia žinojimo.”
Tai dabar žinote, kas jūs esate, visos tos dvasingos žiurkės ir nykūs pablyškėliai nuskriausto kirstuko veidu, dirbantys dažniausiai niekam nereikalingus darbus (už kuriuos ir atlygina, kaip už nereikalingus, ir jūs tai sužinote kiekvieną algos dieną), visi dažniausiai nusifotografavę suėmę savo išvargusius smakrus į rankas susimąstyme.
Aš net nerašysiu jums to žodžio, nes pasijustumėt nekenčiami, o neapykantos kurstyti negalima, ypač nuskriaustųjų atžvilgiu. Bet jūs tą žodį jau savo smegenyse išgirdote.