Plyta sunki, ypač kai ant galvos jomis lyja
Geriausias teatras atsitinka netikėtai.
Žurnalistas Edmundas Jakilaitis paviešino Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus susirašinėjimus apie oro bendrovės Air Lituanica nukilinimą. Avialiniją reikėjo uždaryti, nes ji buvo šėtono padėtas ir išperėtas kiaušinis. Apie šėtoną politikai, žinoma, nekalba, todėl buvo kalbama apie tai, kad per brangu, ne miesto funkcija ir yra įtariamų aferų.
Atskleisti pasiūlymai iš Estijos, kad galima buvo išgelbėti Air Lituanica, daugelio neįtikins, nes, kaip ir visų tikrų tikinčiųjų, tikėjimo nepajudinsi keliais popieriais. Be to, ten ne banko garantinis raštas, o tik Letter of Intent. Neįtikina, ypač, kai labai nenori tikėti. Tų, kas tiki, kad pasaulį sukūrė Dievas prieš kokius 9000 metų, nelabai įtikina dinozaurų kaulai, kuriems 70 mln metų arba daugiau. Jų tikėjimas per stiprus.
Šalti mero aplinkos pasvarstymai, kad keleivius gelbėti yra ne mūsų funkcija, irgi nepajudins tikėjimo tų, kieno tikėjimas nepajudinamas. Čia tik Zuokas buvo piarščikas, nes piarą darė. Kai saviškiai daro tokį patį piarą, tai nieko tokio, meras maladiec ir jo komanda maladiec.
Tai istorija ne apie Air Lituanica. Tai istorija apie liberalus Vilniaus miesto valdžioje, kurie čirška grilinami labiau, negu kiaulienos sprandinė per grotelių per ilgojo savaitgalio karščius.
Negaliu nieko padaryti: man smagu žiūrėti, kaip tokie aukštai skraidantys obamos vos pajudinti tampa nervingomis cypdavatkėmis, kurios įsižeidinėja, kai jų pakankamai nemyli, jau grasina aiškintis, kas ir kaip nutekino popierius (kaip rodo patirtis, kai atsiranda popieriai, kuriuose kažkas išlenda, blogiausia idėja iš visų yra pradėti sakyti “o aš išvis nežinojau, kad mikrofonas įjungtas”).
Nieko kito nereikia tikėtis: partija, kuri negalėjo apsispręsti, ką daryti su paprasčiausiu dalyku, vieno žmogaus keliaujančiu cirku ir pajuokos objektu savo gretose, kuriai reikėjo posėdžiauti ir tartis, kol sugalvojo, ką daryti su Lietuvą fuck-you siuntinėjančiu miesto tarybos nariu Splinteriu, nelabai turi potencialo dorotis su tikromis krizėmis.
Nes kažkada patikėjo, kad piarą pasidarys ramiai, savo rankom, per tinklaraščius ir feisbuką, ir maloniai atkėlė vartelius kiekvienam jaunajam politiniam aktyvistui degančiom akim, o kai tie pasidarė nebevaldomi, nes nuovokos nelabai daug, o gyvenimo išmintį jie semiasi iš paauglių serialų Game of Thrones, tai pradėjo gūžčioti pečiais: o mes čia prie ko, mes jų nesamdėm. Ir Splinteris išvis ne iš mūsų partijos, ką mes žinom.
Toteminiai oponentų gaidinimai veikia, bet tik tol, kol nepamatai, kad jau kai sykį nueini į heito ir meilės politiką, tai kelio atgal nebėra, ir jau tada nereik stebėtis, kai ateina oponentai, kibirais skystų substancijų nešimi, ir neklausk, kam tie skysčiai skirti, nes šį kartą jie yra skirti tau.
Ir dar daug yra tenai, where that came from. Atneš ir dar.
Nepasiruošę jie tam. Partijos grietinėlė pratusi būti numylėtiniais ir gerai auklėtais vaikais, kuriuos rūpestingai saugo nuo patyčių ir pašaipos. Jie staigiai užsiraukia, papučia lūpą ir ieško, kam pasiskųsti (taip juos mokė).
Vilniaus savivaldybėje, panašu, taip bus ir toliau. O kituose rinkimuose kaip bus, tai dar pamatysim, nes jeigu viename mieste jie laksto kaip vištos be galvos ir nesusitvarko, tai nežinau, kaip įtikins, kad gali tvarkytis visoje šalyje.