Kai man pasiūlė parašyti apie Eldarą Riazanovą, rusų režisierių, mirusį paskutinę lapkričio dieną, pasakė: tik labai nešokinėk ant kaulų. Tai argi aš toks, kad kam nors ant kaulų šokinėčiau?
Tačiau prašymo esmę supratau: iš dešimčių filmų, kuriuos per savo ilgą karjerą sukūrė režisierius, vienas („Likimo ironija, arba po pirties“, 1975) užima ypatingą vietą mano neapykantos Panteone, nors ir nėra vienintelis toks, kurio negaliu pakęsti. Apie tai – kiek vėliau. Eldaras Riazanovas, atėjęs į kinematografiją atsitiktinai (ne pirmoji ir ne paskutinė tokia istorija), buvo sėkmingas ir gerbiamas kūrėjas, nors ir niekada nebuvo vertinamas režimo kaip nomenklatūrinis arba aptarnaujantis epines temas – Antrojo pasaulinio karo arba Spalio revoliucijos jo filmuose niekada nebuvo. Jis kūrė lengvo stiliaus filmus apie meilę ir žmonių santykius, charakterio ydas ir stereotipus, ir tai jam leido kurti pakankamai laisvai: Riazanovo filmai niekada nelietė politinės sistemos arba ideologijos klausimų, ir todėl į juos buvo žiūrima kaip į pramogą, kuri jeigu kažką pašiepia, tai tik atskirų individų netobulumą. Kaip anuomet buvo sakoma, atskirus pasitaikiančius trūkumus.
Panašiai, kaip negudrios šių laikų TV pokalbių laidos, narstančios visas blizgių (ir neblizgių) žurnalų skaitytojų mėgstamas temas (skyrybos, lieknėjimas, meilė, turtai ir skurdas, magiški sveikatos receptai, sukčiai ir keistuoliai), taip ir Eldaro Riazanovo filmai kūrė nesudėtingas dramas, kur niekas nė minutei negalėdavo abejoti, kieno pusėje yra teisybė ir žiūrovo simpatijos. Charakteriai buvo piešiami storais pieštukais ir dar ryškiai nuspalvinami, kad, gink Dieve, kas nors nesuklystų.
Filme „Saugokis automobilio“ (1966) Rusijos kinematografo gigantas, dar jaunas tuomet Inokentijus Smoktunovskis, suvaidino automobilių vagį, gvelbiantį autotransportą iš nesąžiningų žmonių, parduodantį kitiems ir pinigus pervedantį vaikų namams (toks naujųjų laikų Robinas Hudas, kuris vis tiek pakliūna į kalėjimą filmo pabaigoje, nes negali būti tokio varianto Tarybų Sąjungoje, kad galima būtų nebaudžiamai vogti net ir komedijoje). Toje juostoje buvo nufilmuotas Donatas Banionis, suvaidinęs nedorą katalikų kunigą lietuvį, kuris be skrupulų pirko vogtą automobilį ir nesigėdindamas mokėjo smulkiais banknotais, nes tai buvo pinigai, suaukoti parapijiečių savo bažnyčiai išlaikyti. Lietuvių aktorius Banionis, parodytas filme tik tam, kad galėtų pusbalsiu skaičiuoti banknotus lietuvių kalba – pigiausias įmanomas juokas, žiū, lietuvis savo paukščių kalba burbuliuoja – buvo labai būdingas Eldaro Riazanovo filmams.
Skaitykite daugiau portale DELFI: http://www.delfi.lt/news/ringas/abroad/issifruoti-rusija-a-uzkalnis-apie-rusu-rezisieriu-e-riazanova-nesoksiu-ant-jo-kapo.d?id=69757120