Vytautas Landsbergis. DELFI / Šarūno Mažeikos nuotrauka
Tais laikais, kai Vytautas Landsbergis buvo savo politinės veiklos viršūnėje, daugelis pastebėdavo jo manierą juoktis. Tai buvo ne kvatojimas, o visada toks ypatingas kikenimas. Aukščiausiosios Tarybos pirmininko juokas buvo labiausiai jo priešus siutinantis dalykas. Aš įtariu, kad paskutinis Sovietų Sąjungos vadas Michailas Gorbačiovas ligi šiol pabunda po šaltu prakaitu, susapnavęs krizenantį Landsbergį.
Esu tikras, kad tą minutę, kai stribų dainius ir literatūrinių mėšlynų prievaizdas Vytautas Petkevičius keliavo tamsiu tuneliu į paskutinę ekskursiją, jam pro akis neprabėgo visas jo gyvenimas – jis tik girdėjo Landsbergio juoką, ir paskutinė jo mintis buvo: „net numirt ramiai negaliu per tą muzikos profesorių“.
Kai sovietinių banditų gaujos vadas, visų vatnikų apaštalas Boleslovas „Omonas“ Makutinovičius paskutinį kartą barkštelėjo auliniais batais ir, išleidęs kvapą, iškeliavo pas velnius, jam tikrai jau nuo pragaro priimamojo girdėjosi per garsiakalbius Landsbergio juokas. Tada jau buvo asmeninis katilas su karšta smala, kur Makutinovičių palydėjo pragaro spa darbuotoja smailais rageliais ir gražiu pedikiūru lakuotomis kanopomis (ant uodegos ji ryšėjo trispalvių juostelių kaspinėlį, ir tada velionis žmogžudys suprato, kad pragare nebus taip smagu, kaip jam žadėjo per politinius užsiėmimus kariuomenėje). Prie katilo juokas aidėjo dar garsiau, ir patalpos palubėje Makutinovičius pamatė gudriai besišypsantį V.Landsbergio portretą. „Čia bus labai ilga amžinybė“, liūdnai pagalvojo jis, lipdamas į karštą kliuksinčią smalą.
V.Landsbergiui virš aštuonesdešimties, bet veteranas, kažkada atsitiktinai tapęs politiku, vis dar sugeba, be jokių matomų pastangų, sulošti partiją taip, kad oponentai keikdamiesi išspardo stalus ir pradeda elgtis taip, lyg Dievas būtų jiems atėmęs protą (turiu galvoje tuos, iš ko dar yra ką atimti) ir pakeitęs jį kažkuo, gal tais žetonais, kuriuos iš dangaus barsto Kėdainiuose ir paskui galima iškeisti į ledus arba agurkus.
Kalbu apie smulkmenišką, niekšišką ir bailų Seimo sprendimą neduoti V.Landsbergiui Laisvės premijos. Tie žmonės ne tik žinojo, ką daro, bet ir suprato, kaip jie atrodo iš šalies. Kai kurie balsavusių prieš arba susilaikiusių yra garbingi, išsilavinę žmonės (kad nebūtų abejonių, pabrėšiu, kad neturiu galvoje Seimo pirmininkės, kurios nuovokai jau seniai atjungė elektrą, kaip rusų okupuotame Kryme; o gal niekada ir nebuvo įjungę). Tie žmonės turi gyvenime principus, kažkokią sąžinės ir doros versiją ir daugiausia jų klauso. Kai balsavo dėl Laisvės premijos, jie turėjo sutramdyti savyje žiaukčiojimo refleksą, kaip principinga mokytoja, kuri niekada niekam neduoda kyšių, bet va šį kartą reikia, nes mama ligoninėje ir jeigu neduosi slaugytojai, nesuleis vaistų, tai ką aš žinau, tenka.
Ne dėl neva sugriautų kolūkių ir tariamai išvogtos Lietuvos taip nekenčia Vytauto Landsbergio, kad nesibodi net taip idiotiškai keršyti. Idiotiškai – nes kiekvienas bandymas įkąsti tokiems gigantams baigiasi tuo, kad kandžiotojas pasilieka su kruvinu pirštu, kurį įsikando sau. Paskui būna užkrėtimas nuo nešvarių dantų, gangrenuoja ir pirštą tenka nusipjauti.