Clik here to view.
Čia Kaunas, Alantos gatvė
Verslo Klasė - VZ Premium
Įspėjimas: šio straipsnio turinys gali būti visiškai priešingas tam, ko iš straipsnio tikisi skaitytojas.
Kai lietuviai tik tik savo nepriklausomybę bepradedą buvo kurti ir trispalves vėliavas dygsniavo, buvo toks pavydus kalbėjimas apie kitų šalių pensininkus (dažniausiai – vokiečius, nes turbūt juos matydavome dažniau, nei kitų tautų atstovus, Kuršių Nerijoje). „Mūsų pensininkai tik varškyte minta ir ant pečiaus sėdi, o jie po pasaulį sau važinėja, kavutę geria ir restoranuose vakarieniauja“.
Tais laikais, žinoma, dar būta ir didelio kontrasto: kokioje nors, sakykim, Nidoje kasdien galėjo vakarieniauti restoranuose tik lietuviški verslininkai, vertelgos ir piniguočiai (daugiausiai jauni – tie iš vyresnių, kurie turėjo pinigų, nekentė minties apie kasdienį išlaidavimą restorane už savus), o štai keliautojai buvo kitas reikalas.
Dabar šie laikai beveik užmiršti. Pagyvenę vokiečių keliautojai Nidoje pasidarė taupiausiais klientais, palyginti su kitais, ir dar klausinėja viską apie valgiaraštį: paaiškink jiems, kas per patiekalai yra „Bajorų užgaida“ ir „Anikės kelnikės“.
Apie laimingą senatvę ten, kur mūsų nėra, kalba nebent tie, kas patys yra ten, kur mūsų nėra: Džeiraldos ir Šampanitos, dirbančios sumuštinių restorane Mančesteryje, ir Danutės bei Genutės, ištekėjusios į Dubliną. Ir vienos, ir kitos yra sustojusiame laike, todėl jos liudija ne apie tikrovę, o apie atvaizdą, visiems laikams iškaltą amžiname jų smegenų įšale.
Laikas: ne kiek, o kaip
Buvo pavydima ne ilgesnio gyvenimo, nors Vokietijoje ar JAV vidutinė gyvenimo trukmė išties buvo ir yra ilgesnė, nei Lietuvoje. Yra 64 tūkst. dolerių vertas klausimas visiems, kas sako, kad anais laikais ir medicina buvo geresnė, ir maistas be konservantų, ir konservai be priedų – KODĖL TUOMET ANAIS LAIKAIS VISI TAIP GREITAI MIRDAVO, šaukiu aš tautai, ir dažniausias atsakymas būna „tai juk pragyvenimo lygis buvo kitas“, bet palaukite, sakau aš jiems, juk jūs patys tik ką man pateikėte gyvenimo kokybės dedamasias ir anot jūsų, jos buvo geresnės, tai kodėl visgi jie mirdavo anksti nuo tokio gero gyvenimo?
Buvo pavydima ir ne pensijos dydžio ir ne santaupų banke, nors tos ir buvo didesnės, nei Lietuvoje – apie jų tikrą dydį nebuvo žinoma, nes visi sprendimai apie laimingus vokiečių pensininkus būdavo semiami tik išorinio stebėjimo pagalba: jie valgo kepsnį ir geria alų, o mes ne.
Pavydima buvo iš esmės to, ką žmonės daro su savo vyresniais gyvenimo metais ir to, kad jie pasirenka nesenti. „Pasirinkimas nesenti“ dar ir dabar kai kam skamba kaip revoliucinė koncepcija, tačiau sugebėjimas pasirinkti, senti ar nesenti, priklauso visų pirma nuo įsitikinimo, kad turi tą pasirinkimą ir ne visuomenė nustato žmogaus galiojimo laiką.
Ką, ne visuomenė? Tik ne Lietuvoje. Lietuvoje visuomenė ir jos nuomonė nustato, arba nustatinėjo dar visai neseniai, absoliučiai viską: ne tik kaip kokiame amžiuje tinka rengtis (dar prieš pora dešimtmečių penkiasdešimtmetei moteriai eiti į gatvę apsimovus džinsais buvo nei šis, nei tas; nebent į bulviakasį kokį tinka), bet ir kada kokios muzikos priklauso klausytis, ir jau juo labiau kiek žmogui leidžiama santuokų turėti, koks privalo būti skirtumas (jei toks apskritai yra) tarp partnerių amžiaus.
Apie pastarąją kategoriją galima būtų rašyti ir rašyti: nėra tikslesnio mokslo, nei lietuviškų savanorių stebėtojų ir komentuotojų mokslinės išvados, ką reikš toks poros amžiaus skirtumas, koks yra dabar, po dvidešimties metų (jei jai dabar 20, o jam 40, tai kas bus po dvidešimties metų, kai jai bus 40, klausia stebėtojai ir linguoja galva, nors pirmasis atsakymas būtų asimetrinis – jei jie dvidešimt metų bus kartu, jau vien dėl to jie bus laimingesni, negu dauguma porų šalyje, nes retai kas būna kartu taip ilgai). Tačiau šiandien čia tema kita, be to, 40 metų ne visada reiškia 40 metų, apie ką dar pakalbėsime, jei turėsite kantrybės skaityti šį straipsnį visą.
Visuomenė buvo daugel metų įpratusi pavydžiai nustatyti, kaip reikia ir galima gyventi. Prisiminkime.
Trisdešimt metų moteriai jau buvo paskutinė riba ištekėti (tiesą sakant, paskutinė riba buvo 27, bet būkime dosnūs). Po trisdešimties metų į žmonas galėdavai tikti, nebent, kaip čia pasakius, niekam – na, išskyrus penkiasdešimtmetį užsienietį, ir ne todėl, kad jis yra turtingesnis už vietinį penkiasdešimtmetį, o tik todėl, kad užsienietis, atėjęs iš kitos terpės, nebuvo pasirinkęs siūtis įkapių, kai sukakdavo penkiasdešimt. Jam niekas nedavė leidimo gyventi ilgiau – jis tik nepriėmė tokių draudimų iš visuomenės.
Lietuviai (kaip ir kiti post-sovietikai) tuos draudimus klusniai priimdavo.
Mano senelis dėstė Vilniaus Universitete, ir kai jam suėjo 60, ten buvo didelis jubiliejus, iškilmės prie stalo, ir aš, dešimtmetis, buvau ten irgi pasodintas su profesoriais ir docentais salės prezidiume, nors nelabai supratau, kodėl (dabar žiūriu, kaip Baltarusijos prezidentas panašaus amžiaus sūnų visur po pasaulį vežioja ir duoda su Baraku Obama fotografuotis, ir manau, kad ir su manimi, matyt, kažką teisingai darė). Man padarė įspūdį tai, kad apie šešiasdešimtmetį kalbėjo ne tik kaip apie galimai paskutinį gyvenimo jubiliejų (deja, seneliui tas jubilieejus paskutinis ir buvo), ir kaip apie karjeros pabaigą.
Dabar tai būtų kas?
Šiais laikais šešiasdešimtmetis yra naujas keturiasdešimtmetis
Šiais laikais šešiasdešimtmetis yra laikas, kai dar liko geri dvidešimt metų, jei ne daugiau. Dirbti ir dirbti, rašyti, siekti, keliauti. Šešiasdešimt metų yra nei nuosprendis, nei paskutinį gyvenimo šventė. Penkiasdešimtmečiai tai juo labiau neturi jokios tragiškos konotacijos, nėra to „pusė šimto metų“ akcentavimo, kai anuomet būdavo linkima dar tiek pat nugyventi, tačiau galvojama, kad duok Dieve dar desėtką.
Šiais laikais šešiasdešimtmetis yra naujasis 40 metų jubiliejus, tik jau visi ir pamiršo, kaip anais laikais švęsdavo keturiasdešimties metų jubiliejų, juo labiau, kad anais laikais keturiasdešimtmetis būdavo nei jokia šventė nei atžyma, verta žymėti.
Senąja valiuta skaičiuojant, 40 metų nebuvo net ir sukaktis jokia. Tai buvo maždaug metas, kai „jaunas specialistas“ (taip vadinosi aukštąjį mokslą baigęs 25-metis) būdavo paskiriamas į kokį nors darbą ir ten, tame darbe, tam tikra pirmumo tvarka būdavo pastatomas į eilę butui gauti, o tuo tarpu gyveno su senstančiais tėvais arba uošviais, ir nuo to gyvenimo pamažu eižėjo santuokos akmuo, ir kartais išlaikydavo iki 40 metų, kai jaunas specialistas pagaliau gaudavo savo gyvenamąjį plotą, bet vaikai jau būdavo paaugę – mat tuokdavosi žmonės anksti, kad nepaskritų kur nors į Kybartus po baigimo, vaikus gimdydavo irgi anksti, nes vienintelė apsisaugojimo priemonė sekso metu buvo uošvienės mama, parvežta iš kaimo karšinti, mieganti už plonos sienos ir naktimis besibąstanti po butą, nes geria korvarolį, kuris kvepia visame bute ir nuo jo dingsta lytinio geismo likučiai. Sutuoktinė buvo susidrožusi nuo blogo maisto ir stovėjimo eilėse ir blogos kosmetikos (jau ir vienu kitu aukso dantimi blizgėjo). Tai tiek ir buvo tas keturiasdešimtmetis vertas. Karjeros prasme dar nebūdavo jokia viršūnė pasiekta – viskam vadovavo senoliai, tai yra, tie, kur apie 60 metų ir daugiau, kai jau visiškai nebe daug buvo likę iki mirties, kai jau nebebuvo aplink įgalių senesnių, o keturiasdešimtmetis buvo tik šiaip beveik snarglys.
Jaunystės sąvoka buvo nustatoma pagal Tarybų Sąjungos Komunistų Partijos politbiuro narius, kurius žmonės matydavo per TV pagrindinėje ano meto tribūnoje: Vladimiro Lenino mauzoliejuje, kur viskam vadovavo balzamuotas lavonas, o ant jo sulipę buvo dar nebalzdamuoti ir nenumirę, bet jau labai prašėsi mirkymo stebuklingose formalino voniose ir smegenų bei vidurių išėmimo iš kūno ir išdėjimo į atskirą stiklinę talpą.
Kai paskutinis generalinis sekretorius Michailas Gorbačiovas stojo į savo postą 1988 metais, jam buvo 57-eri, ir aš, būdamas septyniolikmečiu, galvojau, ar visiems protas pasimaišė, nes sakė: „koks jaunas“. Penkiasdešimt septynerių metų vyrą pavadinti jaunu galėjo tik tada, jei jis buvo valdžios viršūnėje, ir gyveno pagal kitokį laikrodį. Niekas nebūtų sakęs „koks jaunas“ apie 57 metų vyrą, dirbantį suvirintoju, kuris mirė nuo infarkto – sakytų, jau viskas, amželį nugyveno, na gaila, gal dar būtų galėjęs kažkiek pagyventi, bet jau kai laikas, tai laikas.
Generaliniam sekretoriui kitos taisyklės, ir nedaugelis galvojo paskyrimo momentu, o kaipgi tam jaunuoliui seksis dirbti su vaikščiojančiais ties amžinybės riba už save dvidešimt metų vyresniais politbiuro gyvaisiais numirėliais? Nekaip ir sekėsi, nes tie senoliai nebuvo nusiteikę klausyti, jiems jaunesnis asmuo negalėjo būti autoritetas, nes vienintelis dalykas, kurį anais laikais atnešdavo didelis amžius, tai teisę nieko neklausyti ir į nieką nekreipti dėmesio, nes po tam tikro amžiaus taisyklės nuleipsta, ir jei žmogus gyvena pakankamai ilgai, jas gali ignoruoti.
Šiais laikais suaugę vaikai reiškia galimybes gyventi antrą kartą, o baigta karjera nereiškia pabaigos, o tik galimybę pradėti naują karjerą.
Po kelis derlius per vienerius metus
Čia ir yra pagrindinė paslaptis ir antrosios jaunystės kodas. Anksčiau vienas gyvenimas reikšdavo privaloma tvarka ne tik vieną šeimą (nors taip, skyrybų būdavo ir anuomet, ir ne mažiau nei dabar, tačiau po jų retai sekdavo nauja laimė, tiesiog tai buvo nevilties ir nelaimės formalaus statuso apibrėžimas), bet ir vieną karjerą. Kaip, beje, ir mokslai būdavo vieną kartą, bet apie tai esu kalbėjęs ankstesniuose straipsniuose ir dar kalbėsiu, be abejo, vėlesniuose: aukštoji būdavo pradedama ir pabaigiama, ir tai ir būdavo viskas, mokslo pabaiga.
Karjera turėjo būti viena ir viskas. Kaitalioti užsiėmimus, susigalvoti kažką naujo įpusėjus gyvenimui, buvo neįprasta ir nepriimtina. To nedarydavo net didžioji dalis kūrybinės inteligentijos – jei jau išsimokei būti aktoriumi, baigei aktorinį, turi diplomą, tai ir būk tu tuo aktoriumi, kol išneš iš scenos kojomis į priekį.
Tie, kas bandydavo kažką naujo, būdavo labai neskaitlingi ir reti egzemplioriai, ir jiems pavymui girdėjosi amsėjimas (dabar tegirdimas iš papuvusių pavyduolių burnų): „išspyrė“, „nepritapo“, „blaškosi“ ir didžiausias lietuvių keiksmažodis „visų galų meistras“, kuris daugeliui būdavo kartu ir diagnozė. Nobelio premijos laureatas, poetas Josifas Brodskis, dirbęs fabrike ir lavoninėje ir neturėjęs jokios poeto kvalifikacijos, kaip jam pasakė jį teisusi teisėja, buvo anų laikų visuomenei baisus pavyzdys, kas būna, kai asmuo blaškosi ir tvarkingai negyvena pasirinkto kelio.
Be abejo, kaip kiekvienam atsilikusiam idiotizmui, tam buvo skirta ir liaudies patarlė (nėra tokio dalyko, juolab stagnacinio, bukaprotiško ar izoliacionistinio, kuriam nebūtų specialiai skirta liaudies patarlė – net ir žmonų mušimą liaudis išmintis teisino): ta patarlė vienos karjeros atveju buvo „nemesk kelio dėl takelio“. Tiesiog taip nedaryk, nes niekas to nedaro – lik su savo pasirinkimu dėl pasirinkimo, net jei jis neteisingas ir laimės neneša.
Žmonės anksti susendavo ir greičiau numirdavo ne todėl, kad negalėjo pasilikti jauni, o todėl, kad buvo silpni ir klausė visuomenės paliepimo nieko nedaryti ir būti ramiai. Nuo nieko neveikimo, nuo intelektinio tingumo, nuo fantazijos nebuvo ir ateidavo senatvinė silpnaprotystė ir nukvakimas. Ir bezdėjimas ant krosnies buvo vienintelis pamanomas užsiėmimas.
Nereikia „rinktis nesenti“. Reikia tik rinktis nesielgti kaip išmestam už gyvenimo borto karšinčiui. Kiekvienas gali pasirinkti, ar pirkti akcijinį karstą išpardavime ir pasidėti jį ant aukšto, ar tuos pinigus išleisti kam nors, susijusiam su gyvenimu.