Užkalnis: Kiekvieno marozo užduotis yra išsityčioti iš sporto komentatoriaus
Mantas Bertulis, BasketNews.lt, 06 02 2013
Trys milijonai trenerių – taip dažnai yra vadinami lietuviai, kuriems krepšinis yra antroji, o dažnai ir pirmoji, religija. Tinklalapis „BasketNews.lt“ domisi kokią vietą gyvenime populiariausia sporto šaka užima garsiems Lietuvos žmonėms.
Šįkart rubrikoje „Iš tribūnos“ apie oranžinio kamuolio peripetijas diskutavome su žurnalistu, publicistu, keliautoju, TV laidų vedėju, knygų „Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį“, „Kelionių istorijos“, „Prijaukintoji Anglija“ autoriumi Andriumi Užkalniu.
Kaune gimęs, o dabar Vilniuje gyvenantis 42 metų vyras dažniau rašo ir kalba apie aktualias Lietuvai temas, tačiau neatsiriboja ir nuo sporto bei krepšinio įvykių. Nuo 1995 m. sausio iki 2011 m. gegužės jis dirbo BBC, o šiuo metu BTV televizijoje turi savo autorinę laidą „Užkalnio 5“.
Rubrika „Iš tribūnos“ su Užkalniu kalbėjosi apie krepšinio sureikšminimą, sporto žurnalistų darbą Didžiojoje Britanijoje, teatrališką Mindaugo Balčiūno suėmimą ir kitus dalykus.
– Ką jums reiškia krepšinis? Kokią vietą jis užima jūsų gyvenime? – tinklalapis „BasketNews.lt“ paklausė Užkalnio.
Man krepšinis daugiausia prisiminimas apie tai, koks jis svarbus buvo jaunystėje. Prieš 20, 25 metus. Dabar labai menkai domiuosi.
Mėtyti į krepšį baisiai patinka, nors dabar aš neatrodau panašus į sportininką. Kai nuvažiuoju į Palangą, dažniausiai gyvenu Arvydo Sabonio viešbutyje – jei yra laisvos penkios minutės, aš griebsiu kamuolį ir mėtysiu. Kamuolio skrydyje į lanką yra kažkoks didelis, paprastas, pirmykštis grožis.
Kai pavasarį, vasarą ir rudenį ateinu dukros pasiimti iš mokyklos, ir kieme prie krepšio yra laisvas kamuolys, aš imsiu ir mėtysiu, jei tik yra minutė.
Jūsų straipsniuose galima įžvelgti tai, jog krepšinis ir kitos sporto šakos yra tik savo žmogiškojo ego patenkinimas. Kodėl taip kategoriškai žiūrite į tai?
Ne, visiškai ne. Ego patenkinimas, beje, yra puiku. Kas tik mus džiugina, yra puiku.
Aš tik prieštarauju prieš juokingą sureikšminimą. Matote, kai mes manome, kad kitiems tai taip pat svarbu, kaip ir mums, mes pripučiame neadekvačius lūkesčius. Iš per didelių lūkesčių ateina dideli nusivylimai.
Man gėda žiūrėti į tautiečius, kai jie pradeda užsieniečiams didžiuodamiesi pasakoti, koks mūsų didis sportas. Na, daugumai tai yra neįdomu, tikrai. Jums palinksės galva, pasakys, „o, kaip puiku“. Bet nepainiokime to su nuoširdžiu įvertinimu.
Nepradėkim svaigti, kad jie grįžę namo sakys: „O, reikia vėl kada nuvažiuoti į Lietuvą, jų toks puikus sportas“. To nebus.
Lietuvą reikia propaguoti, reikia garsinti ir gerinti jos ir jos žmonių vardą. Sportas nėra naudingas šitam tikslui. Pašalinus apgaulingus veiklos planus, daugiau dėmesio galima sutelkti veikiantiems dalykams.
Ar krepšinis valstybei, ypač Lietuvoje, tikrai neturi jokios naudos? Kodėl?
Turi, mums patiems. Bet tik šalies viduje. Jis puikus mūsų nacionaliniam išdidumui, mūsų savijautai. Bet jis nieko bendro neturi su šalies propagavimu.
Aš žinau, tai labai nepatogi mintis, nes mes įsikalėm kitaip. Suprantate, apsivilkti gražų kostiumą yra gerai. Geriau jautiesi, geriau atrodai, smagiau, net galvą aukščiau iškėlęs esi. Bet neaiškink, kad apsivilkęs geresnį kostiumą, pradėsi geriau vairuoti.
Pasak Jūsų, sporte negalima puikuotis tuo, kuo iš tiesų nereikėtų puikuotis. Kuo lietuviai per daug džiaugiasi krepšinyje? Ar triumfas iškovojus bronzos medalius Turkijoje vykusiame Pasaulio čempionate taip pat buvo perdėtas?
Aš manau, kad skiriasi džiaugsmas ir puikavimasis. Tas pats ir dėl Rūtos Meilutytės aukso. Lietuva laimėjo? Puiku. Šokinėkim iš džiaugsmo, galų gale, puotaukim ir gerkim ir leiskim į dangų fejerverkus nors ir visą savaitę. Tik nepradėkim įsivaizduoti, kad kam nors, išskyrus mus, tai po savaitės yra įdomu.
Kuo Vakaruose skiriasi požiūris į krepšinį?
Anglijoje jo beveik nežino apskritai, Amerikoje jis, be abejo, svarbesnis. Ten į jį žiūri, kaip į sportą. Iš jo uždirbami dideli pinigai. Bet nemačiau dar amerikiečio, kuris pradėtų girtis apie savo krepšinio didybę užsieniečiui.
Anglai irgi, bent jau kiek man teko jų sutikti, nesigiria savo futbolu užsieniečiams. Jie patenkinti ir didžiuojasi, kad jų klubai turtingiausi pasaulyje, bet jie nepradeda to pasakoti kiekvienam sutiktam verslo partneriui iš Korėjos ar Peru, kad šis pradėtų geriau apie jį galvoti.
Ne vienerius metus dirbote BBC. Ar teko matyti, kaip dirba britų sporto žurnalistai? Ar skiriasi britų ir lietuvių požiūris į sporto žurnalisto darbą?
Aš susidurdavau su sporto žurnalistais retai, nes mano buvo kita darbo sfera. Aš pasakyčiau, kad lietuvių sporto žurnalistai niekuo ypatingai nesiskiria nuo anglų: ir vieni, ir kiti labai domisi savo darbu ir labai nuoširdūs. Gal tik Britanijos publika atlaidesnė sporto komentatoriams ir geranoriškesnė. Lietuvoje kiekvieno marozo užduotis yra išsityčioti iš sporto komentatoriaus.
Ar krepšinis lietuvio gyvenime neužima per daug vietos? Ar britai dėl futbolo dar labiau pametę galvas?
Manau, kad britai daugiau leidžia pinigų savo futbolo aistrai. Lietuviai juk neperka krepšinio rinktinės uniformų ir sezoninių bilietų, o su savo komanda keliauja tik saujelė.
Gyvenant Lietuvoje neįmanoma visiškai atsiriboti nuo krepšinio. Ar sekate kokių nors komandų, Lietuvos rinktinės pasirodymus? Ar lankotės krepšinio rungtynėse arenose?
Ne, nors gal ir galėčiau, bet pristinga laiko.
Neseniai Lietuvos krepšinio pasaulyje užvirė diskusijos, kad reikėtų natūralizuoti įžaidėją – užsieniečiui suteikti pasą, kad šis galėtų žaisti Lietuvos rinktinėje. Kaip manote, ar pilietybės vardan sporto rezultatų turėtų būti dalijamos lengva ranka?
Aš manau, kad tikrai ne sporto rezultatų vardan; bet pilietybės klausimą reikėtų spręsti apskritai. Kad galėtų dvigubą gauti ir elektrikas, ir krepšininkas, ir baleto šokėjas. Tik ne bedarbis.
Kauno „Žalgirio“ savininkas Vladimiras Romanovas nusprendė nemažą biudžeto dalį surinkti iš komandos gerbėjų ir taip užkamšyti skyles. Koks Jūsų požiūris į šį funkcionierių ir paramos rinkimą iš gerbėjų?
Ten modelis keistas, bet čia jo komanda, tai ir jo reikalas, kaip ten verstis. Aš galbūt taip nedaryčiau, bet aš ir krepšinio komandos nebūčiau pirkęs.
2011 metais Lietuvoje praūžė Europos čempionatas, tačiau jis paliko pustuštes arenas. Ar lietuviai persisotino krepšiniu? Kaip būtų galima tas arenas dar panaudoti?
Man regis, panaudojame sėkmingai: koncertams ir renginiams.
Ar persisotino krepšiniu? Gal ir taip. Jis per paprastai ir per gausiai prieinamas, ypač per čempionatą. Matyt, nebeliko troškimo, siekiamybės, mistikos.
Visa Lietuvos krepšinio bendruomenė palaiko Mindaugą Balčiūną, kuriam yra pareikšti įtarimai korupcija. Ką manote apie visą šią situaciją ir vieną po kito reiškiamus palaikymus?
Aš galiu pasakyti, kad nieko neigiamo apie p. Balčiūną nesu girdėjęs iki šio incidento. Būtų labai neatsakinga komentuoti, kol nebuvo teismo: jis yra nekaltas, kol teismas neįrodė kitaip.
Tai, kad jo suėmimas buvo gana teatrališkas, man atrodo neįprasta, bet aš ne teisininkas. Žinote, jėgos panaudojimas Garliavoje irgi daug kam nepatiko, bet čia sprendžia teisėsauga, o ne federacija ir ne žmonių susibūrimas. Jei pasirodys, kad jis nekaltas, ir kad jam teko tokie išbandymai, man tikrai bus jo labai gaila.
Jūsų konkurentas Artūras Račas laisvalaikiu pažaidžia krepšinį. Kaip vertinate jo, kaip krepšininko, perspektyvas? Ar nenorėtumėte jam mesti iššūkio krepšinio aikštelėje?
Aš nemačiau jo žaidžiant, todėl informuotai negaliu pasakyti. Tikiu, kad būdamas aukšto ūgio, jis turbūt yra naudingas savo komandai; būdamas akylas ir priekabus, manau, į žaidimą žiūri rimtai. Įsivaizduočiau, kad gal nemažai ginčijasi su teisėjais ir ieško teisybės, tačiau visa tai tik mano spėjimas.
Ne, nenorėčiau su juo būti nei krepšinio aikštelėje, nei kitur: mes visai skirtingi žmonės ir aiškintis mums nėra ką, konkuruoti irgi nėra dėl ko. Jam gyvenime nėra lengva, ir bus geriau, jei jis mane matys ir girdės kuo mažiau. Galbūt taip galės atrasti dvasios ramybę, tada pradės geriau sektis ir darbe, ir bendravime su aplinkiniais.
Turite savo autorinę laidą „Užkalnio 5“. Ar yra galimybę kada joje išvysti krepšininką? Ar krepšininkai Jums būtų įdomūs pašnekovai?
Galimybė būtų, kelis kartus buvo apie tai galvojom, bet tai laikas buvo nepatogus, tai dar kas nors.
Ką rinktumėtės į savo komandą? Valančiūną ar Motiejūną? Kodėl?
Valančiūną, jis labiau atrodo kaip nenormalus ir nevaldomas. Tokie laimi.
Ar pats esate žaidęs krepšinį?
Tik mokykloje.