Prieš kurį laiką rašiau apie Andrėjaus Tarkovskio „Stalkerį“, kaip apie vienintelį rusų filmą, kurį verta žiūrėti. Paskui prisiminiau. Yra ir dar, tik man ne iš karto ateina į galvą.
Ne, ne „Dvylika kėdžių“ – ten klaikus šlamštas, baisus (ta prasme, nepakeliamai nevirškinamas) Andrejus Mironovas pagrindiniame vaidmenyje, ir – kas blogiausia – filmas susmirdęs nuo tarybinės sudvasintos inteligentijos susižavėjimo juo (ir atitinkama Ilfo ir Petrovo knyga, pagal kurią rašytas scenarijus). Ligi šiol tarybinio raugo dėdės ir tetos cituoja išminties ir sąmojo perlus iš tos nesąmonės. Jiems tai „klasika“. Klasika, kai nieko daugiau neskaitęs ir nematęs. Anglai taip pat tąsosi su savo idiotišku „Monty Python“, vis kartodami ir kartodami John Cleese, Michael Palin baisiai novatoriškus juokus apie visokias nustipusias papūgas, kurias atnešė grąžinti į zoologijos prekių parduotuvę: jie taip šlovina savo praėjusią komediją, nes nieko naujai gero jau keturiasdešimt metų nesukūrė.
Ne „Briliantinė ranka“, nors tai – jau geriau. Filmas, kurį noriu jums rekomenduoti, yra „Operacija Y ir kiti Šuriko nuotykiai“, sukurtas režisieriaus Leonido Gaidajaus 1965 metais. To filmo net pavadinimą sunku į lietuvių kalbą išversti, nes raidės Ы, rusiškai reiškiančios žagsėjimo arba atsiraugėjimo garsą, lietuvių kalboje net ir nėra. Filme paaiškinama, kodėl toks operacijos pavadinimas. „Kad niekas nesuprastų“. Teisinga kryptimi mąstoma. Šis filmas – vienas populiariausių Tarybų Sąjungos istorijoje (70 mln. žiūrovų jau pirmaisiais metais; tai privertė režisieriui išmokėti neapsakomą 70 000 rublių honorarą šalyje, kur mėnesio alga būdavo šimtas rublių, mat už dešimt parduotų bilietų režisieriui priklausė viena kapeika, o už tūkstantį išeidavo visas rublis, ir tarybinė kino industrija, nors ir kraupo nuo tokių pinigų vienam žmogui, bet atsiskaitė, kaip pridera).
Filmas sukurtas keistu, netipišku istoriniu laikotarpiu: ideologiniai reikalai buvo nuošalėje, tik prieš metus (1964) į pensiją išgrūdo visiems prisiėdusį šalies vadą ukrainiečių chamą Nikitą Chruščiovą, jį pakeitė dar tada jaunas buvęs kitas ukrainietis, gražus vyras (tačiau irgi knygų neskaitęs) Leonidas Brežnevas. Valdžios struktūros rūpinosi savo kailiu, daug laiko liaudžiai šviesti neturėjo, ir tautai reikėjo pramogų. Aršūs ideologai išlindo vėliau. Leonido Gaidajaus pramoga buvo be ideologijos, pašiepianti tik tuos, iš ko galima buvo šaipytis (alkoholikus, tinginius, vagis ir sukčius – tada dar nebuvo mados latrus ir veltėdžius laikyti aukomis, ir patyčios iš genetinio broko, ačiū Dievui, buvo legalios ir skatinamos). Ypač aršiai užsipulti ant meno kūrinio buvo rizikinga, kol niekas nesuprato, iš kur vėjas pučia: tai jau buvo nebe Stalino laikai, kai skųsti buvo rekomenduojama kuo daugiau; todėl Gaidajaus kūrinio niekas iš esmės ir nepalietė. Meno tarybai kai kas užkliuvo medžiagoje, tačiau niekas net nebuvo pakeista. Atsipūtęs buvo laikmetis. Filmas yra gryniausia žanro forma: vadinamoji „slapstick“ komedija, sunkiai išverčiamas terminas iš nebyliojo Holivudo kino laikų, iš esmės reiškiantis komediją, kurioje kas nors visą laiką juokingai griūna, arba gauna į veida didelį tortą su kremu. Kaip pornografiniam filmui nereikia siužeto, reikia tik jo užuomazgų (moteris viena namie, karšta, ir ateina baseino valytojas), taip ir Šuriko nuotykiai vientiso siužeto neturi: 90 minučių trukmės filmas yra seka iš trijų atskirų epizodų, nesusijusių tarpusavyje – viename asocialus marozas gauna pataisos darbų ir patenka į statybas, kur turi dirbti su studentu, dėl kurio ir buvo areštuotas, kitame akiniuotas studentas taip kruopščiai ruošiasi egzaminui, kad patenka į bendramokslės butą, ir nei ji, nei jis patys to nepastebi (tuo metu kiti studentai išgalvoja gudrius dėstytojo apgaudinėjimo būdus), ir paskutiniame, kuris ir yra operacija Y, trys nedorėliai, kuriuos vaidina auksinis tarybinės komedijos aktorių trio – Nikulinas, Morgunovas ir Vycinas – pasamdyti inscenizuoti sandėlio apvogimo, kad suktas jo vedėjas galėtų išvengti atsakomybės už grobstymus, o netyčia paliktas saugoti sandėlio studentas didvyriškai užkerta kelią jų užmačioms (kaip po dešimtmečių Macaulay Culkin filme „Vienas Namuose“).
Skaitykite daugiau portale DELFI: http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/issifruoti-rusija-labiausiai-amerikietiskas-rusu-filmas.d?id=69953580