Max Otto von Stierlitz, arba Viačeslavas Tichonovas. Stopkadras
Sovietų Sąjungos kinematografo ir televizijos istorijoje netrūksta kūrinių, kuriuos vadina „legendiniais“. Tas žodis beveik nieko nereiškia: tik tiek, kad juos žiūrėjo milijonai žmonių šalyje, kurioje nebuvo ką daugiau veikti, nes visi gyveno gelžbetonio namuose (mieste) ir surenkamuose alytnamiuose bei lūšnose (kaime), niekur važiuoti negalėjo, ir po to, kai iššvaistydavo laiką stovėjimui eilėse prie tešmenų ir kanopų, ir baisių baldų, galėjo pramogauti žiūrėdami kino produkciją, kuri tik nežymiai lenkė dabartinės Šiaurės Korėjos kūrybą savo paprastumu.
Sovietinio kino niekas už konclagerio ribų nežinojo, užtat šalies ribose jis buvo labai populiarus, kaip ir komunistų partija, kurią visą laiką išrinkdavo rinkimuose, kuriuose buvo vienintelė partija ir todėl komunistai visuomet laimėdavo. Dėl tos pačios priežasties sovietinio konclagerio gyventojai pirko ir daug knygų: o tai ką daugiau jiems pirkti? Planšetinius kompiuterius? Bilietus į Havajus? Ko vertas sovietinis kinas, lengva suprasti iš paprasto fakto, kad Sovietų Sąjungoje net indų filmai buvo populiaresni už vietinę produkciją. Indų filmai, kaip žinia, yra visi nufilmuoti pagal vieną kvailą pasakos scenarijų (princesė įsimyli sodininką), su tais pačiais aktoriais ir su tuo pačiu garso takeliu, ir idealiai tinka tiems žiūrovams, kurių intelekto koeficientas yra vienaženklis ir kurie, jei gyventų vazonuose, turėtų būti laistomi drungnu vandeniu.
„Legendiniu filmu“ tais laikais tapdavo daugmaž raštingai susukta juosta, pacukrinta seilėtais sentimentais ir lėkštoka, bet įtikinama meilės istorija šalyje, turėjusioje daugiausiai pasaulyje nelaimingų, išsiskyrusių moterų, kurioms beliko svajonės apie laimę ir šeimyninį švelnumą. Saujelė filmų pakilo aukščiau legendinių tapo kultiniais – juos buvo matę praktiškai visi.
Keturi kūriniai tapo evangeliniais, kaip keturios Naujojo Testamento knygos, ne šiaip įėję į sovietinių žmonių tautosaką, bet ją suformavę. Tai „Čiapajevas“, „Po pirties“, „Dvylika kėdžių“ ir „Septyniolika pavasario akimirkų“. „Septyniolika pavasario akimirkų“, dvylikos dalių televizijos serialas, buvo pastatytas pagal skaitomiausio tų laikų sovietų rašytojo Juliano Semionovo knygą ir jo paties rašytą scenarijų (režisierė, tiesa, sako palaikiusi scenarijų netikusiu ir filmavo labiau pagal knygą ir savo išmonę; kas ten dabar supaisys). Štai jums trumpas siužetas: paskutiniai Antrojo pasaulinio karo metai, nacių Vokietija jau pralaimi karą. Berlyne sovietų superšnipas Maksimas Isajevas, vokiečiams žinomas kaip Maksas Otto for Štirlicas (Max Otto von Stierlitz), infiltruotas ir dirbantis aukštu pareigūnu vokiečių žvalgyboje, gauna užduotį iš savo vadų Maskvoje išsiaiškinti, ar kas nors iš aukščiausių nacių pareigūnų ieško slapto susitarimo su amerikiečiais dėl taikos, o paskui sugriauti vokiečių ir amerikiečių slaptas derybas Šveicarijoje.
Skaitykite daugiau: http://www.delfi.lt/news/ringas/abroad/issifruoti-rusija-kaip-kgb-pagamino-tobula-pramogini-produkta.d?id=70252512