Ar tau viskas gerai?
Coffee Inn – Miesto Kronikos
Laba diena, čia aš, jūsų draugas ir mokytojas, Andrius Užkalnis, ir aš esu hipsteris. Neseniai supratau, kad aš tapau hipsteriu. Ir tai reiškia, kad aš tapau viskuo, iš ko šaipydavausi. Tik aš gal stambesnis už vidutinį hipsterį, kurie būna perkarę ir dėvi XS dydžio drabužius. Iš vaikų skyriaus.
Bet šiaip mano gyvenimas apėjo visą ratą, kaip sakoma Anglijoje. Net pats mano buvimas ten, jei pagalvoji, buvo mega-ironiškas: nemėgau tos šalies, bet ironiškai stebėjau jos savybes, ir girdavau ją Lietuvoje esantiems, nes tai juos erzino, ir pozavau arogantiško emigranto Andrew vaidmenyje (tiesą sakant, niekada taip nesu prisistatęs, tik niekam nesakykite, nes šis bulšitas fantastiškai susivalgė), nes tai juos dar labiau siutino.
Dabar varau susiriesdamas ant čikenfektory emigrantų, nes jie nesupranta, kaip aš galiu ant jų stumti, kai pats buvau emigrantas. Tipo toks, kaip jie. Bet, aišku, jie suvokia, kad ne toks, kaip jie, ir jiems nuo to irgi kyla kognityvinis disonansas, nes jis nedirbo, kaip mes, bet dirbo kažką, ko mums niekas nesiūlė, reiškia, visgi jis kitoks, negu mes, ir galbūt dėl to jis turi teisę mums aiškinti? Jie nenori, kad aš jiems aiškinčiau, bet negali manęs sustabdyti, ir negali nekreipti dėmesio į mano aiškinimus. Jiems nuo to pikta. Aš tuo mėgaujuos. Kaip ironiška.
Kaip tikras hipsteris, fotografuoju daug ir ironiškai ir viską, nebrokiju nė lašelių ant stiklo ir batų, ir naudoju ne tik Instagramą, kuris yra pernelyg mainstream, bet dar tris programėles – Tadaa, Pixelmator ir Hipstamatic, kurios visos mokamos, o Hipstamatic turiu filtrų prisipirkęs gal už kokius pem dolerių. Be mobilaus telefono, turiu dar labai ironišką seną juostinį Nikon F5, kuris naujas kainavo tris tūkstančius dolerių ir dabar kainuoja mažiau, bet sveria tris kilogramus be linzės, ir juo fotkinti išeina labai brangu ir reikia daug rūpintis, ir nuo to man dar labiau patinka. O pagrindinis mano fotikas yra išvis mega-ironiškas Fujifilm 100x, kuris atrodo, kaip juostinė Smena ir fotografuoja, kaip Leica, ir visi galvoja, kad žaislinis.
Aš dėviu maikes su ironiškais užrašais ir ironiškais paveikslėliais ir turiu džemperį (hoodie) su ironišku ožiuku Arūnu, kuris yra mano naujų sumanymų brandas. Perku Nike sportbačius, kurių labiausiai nori tie, kas jų negali įsigyti, o juos dėvi ne tie, kam jie skirti, nes kainuoja šimtąpem eurų.
Vairuoju baltą naują Fiat 500, kas yra ironiška, o draugė važinėja dar labiau ironišku 4×4 SsangYongu, kuris yra vienintelė mašinos markė, kurią nuvežus į Švaros Brolius, jie klausia: „kaip rašosi?“. Kai kada važinėju taksi, ir nesirenku Uberio, nes perdaug mainstream, ir taksifajuje pasiimu pigiausius tarifus ir palieku arbatpinigių, kartais, like, pem-šem procentų.
Sportuoju geriausiuose klubuose, šiuo metu Fituse, ir su treneriu, bet niekada nedarau kardio ant takelių ir dviračių, nors ten kosminiai takeliai ir dviračiai su live simuliuota trys-dė aplinka ekrane, bet vietoje to vaikštau po miestą ir programėle skaičiuoju kilometrus, ir nenaudoju Endomondo, nes perdaug mainstream, bet jungiu Health programėlę, kuri yra kiekviename iPhone, bet kadangi ji yra standartinė, jos niekas nežino. Aišku, jau supratote, kad turiu iPhone ir iPad, nes kaipgi kitaip.
Apie maistą tai išvis patylėsiu. Valgiau pusryčiams benediktus before jie buvo cool, flat white reikalaudavau, kol net baristos nežinojo, kas yra flat white, sušius praktiškai aš išradau, ir mėgstu pusryčiams pomidorais su burrata, prie kurios tokios geros esu įpratęs, kad, pavyzdžiui, net čia, Abruzzo, ne tiekėjai įtinka. Piemonte buvo geriau. Kol visi pusiau-hipsteriai svaigsta nuo Sicilijos alyvuogių aliejaus, aš esu profas, ir renkuosi subtilesnį iš Ligūrijos.
Kalbant apie Italiją, tai čia aš išvažiavęs dirbti vasarą, nes vila su baseinu yra tik pinigai, o lėtas itališkas internetas yra dar ironiškiau. Vynus perkame iš mažų ūkių, kur savo kapota italų kalba susišneku su senu vynininku, kuris nemėgsta visų tų madingų mega-žvaigždžių vyno pasaulyje, ir gamina vyną taip, kaip jo tėvas ir senelis. Jam pasakiau, kad esu „scrittore“, rašytojas. Respect. Važinėjame po Italiją mažu baltu kibiriuku Citroënu, kuris yra plastmasinis ir praktiškai neturi variklio ir, nors ir naujas, bet jo kondicionavimas švilpia, lyg jis sirgtų astma, ir geriame tarp darbų prie baseino Campari, kuris visoje Vakarų Europoke yra no-liferių gėrimas, bet čia ir dabar jis yra toks senamadiškas, kad praktiškai yra cool. Ir todėl esu tikras hipsteris, o jūs – ne.