Clik here to view.
Tipinė hipsterio daryta fotkė
„Miesto Kronikos“, Coffee Inn, No 43
Man skambino iš vienos provincijos bibliotekos, ir kvietė atvykti pas juos. Sakiau, kiek žmonių ateis, ir ar ateis tik tie, kas ateina pasišildyti? Su visa pagarba vyresnio amžiaus žmonėms, turiu nedaug kantrybės dirbti tiems, kas susirenka į susitikimus su manim kaip į bažnyčią – seniai nesimačiusios tetos iš to paties miestelio paklauso dešimt minučių, o paskui šnekasi tarpusavyje. Jos dažniausiai nemoka paaiškinti, ko jos apskritai atėjo ir jau paties renginio metu būna pamiršusios mano vardą. Savo vardus, kartais, irgi būna pamiršusios.
Aš dažnai jaučiuosi kaip tas komikas Las Vegase, Nevadoje, į kurio pasirodymą vakare žmonės ateina tik todėl, kad ten nereikia mokėti už bilietą, nes lošimo namai jam jau sumokėjo. Todėl visada klausiu, ar pakvietėt ką nors daugiau? Kas dar ateis? Kaip ketinate viešinti pasirodymą?
Gavau puikų atsakymą. Sako, pakabinsim skelbimų, paskleisim per mokyklas, na, ir sako, dar per tą vadinamą Feisbuką. Moteris taip ir pasakė „per tą vadinamą Feisbuką“. Ji kalbėjo apie socialinį tinklą, prie kurio pripratęs esu kaip prie telefono, elektros ir kanalizacijos, kaip apie apie retas ir mažai girdėtas technologijas, kurias tik pradeda įsisavinti.
Šis naujienlaiškinis vadinasi „Miesto Kronikos“, ir tai mūsų didžiausias stiprumas ir didžiausia silpnybė. Mes, miestiečiai, dažnai įsivaizduojame, kad visi gyvena taip pat, kaip ir mes. Tai be galo naivu.
Kaskart, kai išvažiuoju už Vilniaus ribų, pajuntu, oimaigad, čia truputį kitame registre visi gyvena, kalba ir galvoja. Kaip? Duosiu pavyzdį.
Aš turiu mėgstamą fotonuotraukų redagavimo programėlę, kuri vadinasi Hipstamatic. Čia kaip Instagramas, bet labai, labai pažengusiems. Jai išleidžiu daug pinigų, pirkdamas naujus filtrus ir procesavimo mandrybes, ir džiaugiuosi, kai jų barzdoti dizaineriai kur nors prie San Francisko, dirbdami su madingais graikų fotografais, paleidžia naują vėsių spalvų rinkinuką. Čia būtų kaip žinia, kad Pantone papildė paletę dviem šimtais naujų spalvų (nepapildė, aš tik erzinuosi šitaip).
Tai štai, kartais jaučiuosi taip, lyg savo mamai bandyčiau paaiškinti džiaugsmą dėl naujo filtro. Mamai, kuri ne tik Hipstamatico neturi, ji net ir Instagramo neturi. Ji ne tik Instagramo neturi, ji apskritai nuotraukų nėra filtravusi. Ji ne tik nuotraukų nėra filtravusi, ji išmaniuoju nėra fotografavusi. Ji ne tik išmaniuoju nėra fotografavusi, ji ir išmaniojo ne tik neturi, o ir nėra turėjusi.
Neseniai išleidau žurnalą, ir pradėjau domėtis, kaip jis perkamas už Vilniaus ribų. Vidutiniškai perkamas. Kodėl? Nes vienintelis būdas pasiekti žmones ten yra reklama TV laidose, kur rodo asocialus ir policininkus. Ten jokie tie jūsų tie vadinami feisbukai ir kiti seksualiniai tinklai nepasiekia. Ar aš pasakiau „seksualiniai tinklai“? Kas ten žino, gal seksualiniai, gal socialiniai. Koks skirtumas, vis tiek vaikų tvirkinimas, ar kažką. Vienu žodžiu, ar tai pedagogika, ar tai pedofilija. Ten Twitter nėra žinomas pavadinimas, ten žmonės žino telegramą, o ne Instagramą.
Kol jūs galvojate, kiek nešiojamoje laikmenoje („flešiuke“) telpa gigabaitų ar alpdami dalinatės žinia, kad SanDisk jau padarė vieno terabaito SD kortelę (rimtai padarė, tik dar šiandien Lietuvoje neparduoda), ten, provincijoje, žmonėms tebėra aktualu, kiek sunkvežimių malkų reikės žiemai. Ir taip, jie sako „malkų“, mes, miestiečiai, jau esame pamiršę tą žodį, sakome „kietasis kuras“.
Kalbant apie malkas, jūs nežinote, kad Lietuvos Respublikoje vis dar yra bibliotekų, kūrenamų malkomis, kurios turi pečkurio etatą? Kada, miestiečiai, paskutinį kartą girdėjote žodį „pečkurys“? Turbūt dabar įsivaizduojate barzdotą diedą, beveik hipsterį, ir labai gali būti, kad jis yra labai panašus į tai, ką jūs įsivaizduojate. Tik aš jums galiu pažadėti, kad jis neperka minkštinančio losjono barzdai ir ūsams už €35 (mažas buteliukas). Labai gali būti, kad jis išleidžia mažiau, nei €50 mobiliosioms programėlėms per mėnesį.
Dabar, kai visą tai žinote, pagrindinis klausimas yra štai koks. Ar mums visiems reikia grįžti prie malkų ir telegramų, ar jiems reikia kilti ir artėti prie mūsų karamelinės latės, burratos ir instagramo?
Nustebsite, išgirdę atsakymą. Ir mums, ir jiems reikia judėti savo keliu, nes čia yra stiprybė, tas mūsų gebėjimas viskas suderinti: vienur modernumas iki pamėlynavimo, kitur žmonės dar iš pagonybės neišlipę, vienur greičiausias pasaulio internetas, o už penkių kilometrų natūrinis ūkis, kaip prieš 500 metų. Todėl mūsų šalis yra nenugalima. Be to, jei nebūtų šio kontrasto, mums nebūtų apie ką rašyti tame mūsų vadinamame „feisbuke“.