Amžinasis pavasaris
„Miesto Kronikos“, Coffee Inn
Na štai, jubiliejinės „Miesto Kronikos“, pusė šimto leidinių. Kas galėjo pagalvoti? Tai proga pažvelgti į miestą naujomis akimis.
Kai ateina nauji metai, visi paslapčiom nori, kad gyvenimas kitąmet būtų kitoks, ir rašo bei skelbia visokius įsipareigojimus. Kitais metais pasikeisiu, kitais metais sportuosiu, kitais metais išmoksiu japonų kalbą. Paskui gyvenimas nueina savu keliu.
Kai ateina pavasaris, miestiečiai niekam nieko neįsipareigoja, bet gyvenimas mieste keičiasi. Tai štai jums dešimt pasikeitimų šį pavasarį, kas ateina, ir kas išeina.
1. GATVĖS PO ŽIEMOS – pakantumas BAIGĖSI. Anksčiau miestiečiai tarpusavyje paburbėdavo ir laukdavo vasaros, kada galės išvažiuoti prie jūros ar ežerų ir nebematyti asfalto duobių (miestiečiai asfalto nevadina „aksfaltu“) ir sudaužytų plytelių. Dabar kantrybei galas. Žmonės viską fotografuoja, skelbia foto internete ir nenusiramina, kol situacija nepasitaiso.
2. IŠMANIOJI FOTOGRAFIJA – antroji revoliucijos banga PRASIDEDA. Kažkada užsienio turistai stebėjosi, kaip Japonijoje visi viską mėgsta fotografuoti (aparatai dar tada buvo senoviniai, su juostelėmis). Mes nepajutome, kad patys tapome pasaulio Instagramo centru (tikrai). Jei JAV fotografuoja šį bei tą – maistą, asmenukes, retkarčiais kokį nesąmoningą užrašą, Vakarų Europoje fotografuoja tik turistai, kokioje nors Kanadoje (patikėkite, buvau ten) fotografuojantis išmaniuoju yra taip pat neįprasta, kaip katė ant riedlentės Vilniaus gatvėse, tai visi lietuviai fotografuoja viską ir kelia į internetą tuo pasakišku greičiu, kurį mums leidžia sparčiausias pasaulyje internetas. Mes esame geriausi fotografai.
Aš bandau Instagrame prenumeruoti kuo daugiau užsienietiškų dalykų, ir vis tiek viską užpila lietuviai – ir uždominuoja. Jei kas nors nenufotografuoja savo patiekalo restorane, jis palydimas įtariais žvilgsniais („Gal tu tvarte augęs? Gal tau laidinį telefoną atnešti?“). Maisto kritikams yra pačios lengviausios dienos, nes į mus niekas nebekreipia dėmesio.
3. KAUNO susikuklinimas BAIGĖSI. Prisimenate tuos visus juokus: „ir Kaune gyventi galima“ ir įžeidžius pasvarstymus apie degalinę tarp Vilniaus ir Klaipėdos. Kaunas oficialiai nusprendė būti traukos centras visiems, o ypač vilniečiams, ir tai padarė. Kas įdomiausia, kad pirmą kartą padarytas toks agresyvus puolimas pavyko iš pirmo karto. Kauno užkeikimas baigėsi. Iš Kauno niekas nebesišaipo. Ir kai, per keistą sutapimą, Vilniaus oro uosto keleiviai persikels į Kauną šią vasarą, tas Kauno virsmas iš vargšo pusbrolio į didmiestį bus sėkmingai baigtas. Ir jau niekas nebevadina Kauno atsibodusia fraze „laikinoji sostinė“.
4. Kalbant apie ORO UOSTĄ, šie metai bus PASKUTINIEJI metai, kai vilniečiai kentės varinėjimus aplink oro uosto pastatą ir turės susitikinėti su telefonu iškviestais taksistais, kaip su narkotikų dileriais. Kažkas įvyks. Arba Vilniaus meras ras savyje drąsos, kaip kažkada rado Žaliojo tilto skulptūroms nuimti, arba įvyks kažkokia revoliucija. Keliautojai, ginkluoti šakėmis ir spragilais, ateis ir padarys kokias nors liaudies draugoves, ir žmonės galės laisvai naudotis taksi.
5. Kai dėl PAVEŽĖJIMO paslaugų, bendrovė Uber, atėjusi su griausmu, leidžiasi taip pat greitai, kaip ir miestiečių buvęs susižavėjimas dviračiais. Neminėsiu kitų bendrovių, bet daug kam bet kas yra geriau. Be abejo, oranžiniai dviračiai tebebus, žmonės jais važinės, bet mada praėjo. Taip pat ir Uber – žmonės kažkaip nebenori automobilių su nepatyrusiais aštuoniolikmečiais, kurie apsistatę trijomis planšetėmis ir nežino kelio į niekur. Lygiai taip niekas nenori tų žmonių, kurie daro chirurgines operacijas, išmokdami šio kilnaus meno iš YouTube. Kuo toliau, tuo labiau madoje specialistai, kurie išmano tai, ką daro. Tarp jų ir vairuotojai, kurie žino, kur važiuoti.
6. Kalbos apie tai, kad gerų PADAVĖJŲ nebeliko, nes visi išvažiavo, BAIGĖSI: pasiruoškite, kad vis daugiau miesto restoranų didžiuosis ne tik virėjais, bet ir padavėjais. Tai jau prasidėjo. Pas geriausius padavėjus ir baristas ateina, kaip ateina pas virtuvės šeimininkus. Labai gerai, kad vis daugiau lankytojų irgi atsikratė įpročių nebeduoti arbatpinigų (arba gėdinasi jų nepalikti, bent jau gėdinasi prieš savo draugus). Restoraninis gyvenimas eina geryn. Miesto gyventojai priprato, kad naujos vietos atsidaro dažnai. Jei per savaitę nieko naujo neatsidaro, visi gūžčioja pečiais – kur mūsų naujas kulinarinis adrenalinas? Bent nauja kavinė turi atsidaryti.
7. KLAIPĖDA TAPO didmiesčiu, o ne uosto priedu. Žmonės važiuoja į Klaipėda ir nakvoja viešbutyje, ir valgo savaitgalio pusryčius, ir nebūtinai toliau keliauja į Palangą arba Nidą: jie paskui eina į dar kitą restoraną. Lietuvos regioninio pasididžiavimo augimas pagaliau išspyrė uostamiestį į aukštą orbitą.