Kodėl žmonės kartais taip desperatiškai elgiasi ir save skandina, „kabindamiesi už šiaudo“ lyg neturėtų proto suprasti, kas vyksta? Amžinas klausimas, bet ir atsakymus turiu.
Mano bičiulis Liudvikas Andriulis paklausė apie Seimo narį Mindaugą Bastį, kurį kaltina kenkus Lietuvos saugumui: „Bet koks racionalus Basčio situacijos vertinimas rodo, kad jam geriausia būtų dėti mandatą, slėptis po lapais ir ypač po Habeas Corpus – iš Seimo išeinu, su niekuo nesutinku, norit – teiskit, o kol nenuteisėt – aš ne išdavikas. Išeina pakelta galva, visiems tą pačią sekundę atsibosta, end of story.
Klausimas – kodėl Bastys kovoja? Kova jį skandins toliau, jam pačiam bus itin nemaloni, o baigsis vis tiek minimum išmetimu iš Seimo.
Kaip mąsto tokie politikai? Kokia yra jų rationale? Ir svarbiausia – koks yra Basčio end game? Nejaugi jis tikisi, kad kažkuriuo momentu visi atsiprašys ir pasakys – sorry, Mindaugai, tikrai nieko įtartino tu nedarei?
Kaip jis mąsto, ir kodėl laikosi seimo nario kėdės?“ Čia citatos pabaiga.
Duosiu jums pavyzdį iš to, ką dabar, dėl susiklosčiusių aplinkybių, matau vykstant ten, kur prabėgo 16 mano šaunių gyvenimo metų, dirbant Lietuvos sąjungininkų žvalgybos ir saugumo interesams (daug apie tai yra Audriaus Bačiulio rašytame interviu UŽKALNIO žurnalo Nr 1, kurį vis dar galite įsigyti kelis numerius iš knygos.lt šiuo adresu).
Reformos ir etatų mažinimai vyko visą laiką (ir pats pasirinkau 2011 metais savanorišką išėjimą už pinigus, kurie tada atrodė beveik kosminiai, nes mokėjo vieno mėnesio atlyginimą, neatskaičius mokesčių, už kiekvienus ištarnautus metus, o mano atlyginimas tada sudarė anais laikais prieš mokesčius apie penkias štukes svarų per mėnesį, ir tai dar buvo brangus, prieš-Brexit svaras, ačiū labai). Man ir pačiam teko mažinti ir uždarinėti skyrius, ir pirmasis mano, kaip vadovo, darbas benzopjūklu kažkada buvo Baltijos šalių skyriaus uždarymas (bet dar prieš tai spėjau nutraukti velniop agentūros BNS prenumeratą, kuri BBC kainavo gražaus pinigo ir nedavė nieko gero mūsų vartotojams).
Tačiau niekada nevyko tokie dalykai, kaip dabar. Mažėjant finansavimui ir pasikeitus jo struktūrai, nuo Antrojo Pasaulinio Karo laikų veikusi BBC Monitoringo (žiniasklaidos stebėjimo) tarnyba, kažkada buvusi didžiausia pasaulio žiniasklaidos stebėjimo organizacija, perpus su JAV žvalgyba stebėjusi pasaulio vadinamus atviruosius šaltinius, dabar yra sumažinama iki nereikšmingo likučio, kurio galutinio ištirpimo per kelerius metus niekas nepastebės.
Organizacija buvo finansuojama ne iš abonentinio mokesčio, kurį Britanijoje moka visi, turintys televizorius, ir iš kurio išlaikomos BBC TV ir radijo stotys, o tiesiogiai vyriausybės, ir dirbo visų pirma vyriausybėms – Britanijos ir JAV: užsienio reikalų, gynybos ir žvalgybos žinyboms (nepulkite šokinėti iš laimės nuo informacijos atskleidimo – tai viešai žinomi faktai).
Dabar, po daugiau nei pusės šimtmečio, organizacija išsikrausto iš senovinio dvaro su dideliu parku, Caversham Park, ir netoliese esančio antenų centro Crowsley Park (ankstesni savininkai buvo ta pati Baskervilių šeima, ta pati, kuri aprašyta Arthur Conan Doyle knygoje apie Sherlock Holmes, tik rašytojas apgyvendino juos žymiai toliau šalies vakaruose, Devone). Visi turės išsikraustyti į kažkokius nuobodžius ofisus arčiau Londono. Dešimtys žmonių praranda darbus, gauna sultingas kompensacijas (kai kurie tokias, nuo kurių akys tvenkiasi akyse, nes irgi gaus mėnesio algą už kiekvienus ištarnautus metus, o ten yra ir 25, ir 30 metų dirbusių), tačiau tai, kas vyksta ten šiandien (matau jų ašaringus postus Facebooko uždarose grupėse) yra neįtikėtina.
Verkia, staugia ir vos ne baudžiasi venas pjaustytis, lyg juos vežtų į Sibirą, o ne jautriai ir su didžiulėmis pagalvėmis atleidinėtų iš darbo. Norisi sakyti – jums ką, pasaulio pabaiga?
Bet jiems YRA pasaulio pabaiga.
Žmogui, kuris yra keitęs darbus, veiklas, o dar labiau – turėjęs savą verslą arba laisvai samdomą profesinę veiklą, nėra ir negali būti suprantama panika ir agonija tų, kam valdiškas darbas yra vienintelis įsivaizduojamas pajamų šaltinis, jei nenori sėsti ant pašalpų ir kraustytis į municipalinį būstą su jamaikiečiais ir lietuviais.
Jie daug metų – daugelis DEŠIMTMEČIAIS – dirbo nuostabiai gerai aprūpintomis sąlygomis, su dviejų mėnesių atostogomis, visokiomis įmanomomis išmokomis, priedais, kompensacijomis, komandiruotėmis geromis oro linijomis ir su nakvyne puikiuose viešbučiuose, valgymais geruose ir geriausiuose restoranuose (kaip jūs manote, kur aš įgavau patirties?), kur kiekvienas kompiuteris, darbo stalas ir net tarnybinės ausinės yra aukščiausios prasmingos kokybės, virš kurios jau tik Rolls Royce prabanga. Taip, paprastam klausymuisi iš kompo Sennheiseriai už £500 yra pats tas dalykas. Net nežinojau, kaip gerai esu įpratęs, kai vieną kartą norėjau įsigyti sau ausines asmeniniam naudojimui, ir parduotuvėje paprašiau tokių, kaip darbe. Man jam buvo pasirengę parduoti, bet kaina privertė sunerimti.
Normalūs žmonės neįsivaizduoja, kaip tai būna, kai dėl remonto uždaro vieną iš dviejų takų, vedančių į rūmus per parką, ir darbuotojai skundžiasi, kad jiems nuo to kyla stresas. Tai tikra istorija iš 2009 metų. Aš atsimenu, kaip tai buvo, ir kas konkrečiai skundėsi.
Darbuotojai kartais net minėdavo apie gyvenimą ir darbą už BBC ribų kaip „life in the outside world“, be ironijos – dažniausiai kalbėdami apie tai, kad jie niekada ten negalėtų gyventi ir dirbti, ir geriau nusižudytų. Galėt tai galėtų (niekur nesidės), bet tikrai šokas bus didelis. Daugelio jų kvalifikacija (lingvistai arba redaktoriai) gali, jei jiems pasiseks, pasiūlyti jiems darbą komerciniame sektoriuje maždaug už ketvirtadalį jų dabartinių pajamų. Jie net negalėtų susimokėti nekilnojamojo turto paskolos, nekalbant apie tai, kad daugelis dar turi ir vilas užsienyje (išsimokėtinai), arba kolekcionuoja senovinius automobilius.
Panaši isterija buvo ir tada, kai kažkada Valentinas Milaknis mažino LRT darbuotojų skaičių, ir išvaikė visas tas apsimezgusias bobikes ir senus alkoholikus iš aparatinių ir dirbtuvių ir redakcijų (gerai, ne visus, liko tąkart nemažai). Tie, kas mato šių dienų LRT ir galvoja, kad didžiausia problema yra Andrius Rožickas ir ta vedėja, kuri nemoka perskaityti teksto eteryje, pati pradeda iš savęs žvengti, o paskui už tai yra apdovanojama, tiesiog neprisimena, koks siaubas ir švaistymas vyko LRT senais laikais. Dabar yra geriau, nepalyginamai geriau.
Taip pat yra ir Seimo nariui, virš kurio pakilo apkaltos galimybė. Jis neturi patikimo ir žinomo būdo funkcionuoti už to akvariumo ribų. Jam tai yra pasaulio pabaiga – kvalifikacijos, greičiausiai, yra tik tokios, kurios leistų užpildyti popierius darbo biržoje.
Jis yra žmogus, kuris neturi variantų, tik kabintis į Seimo darbą, net jei tai yra beviltiška ir visi mato, kad geriau būtų pasitraukti. Tokioje situacijoje žmogus pradeda elgtis neracionaliai, kaip beprotis.
Yra sakoma, kad sunkiose situacijoje, kai esama streso ir baimės, žmonės labiausiai linkę suspenduoti racionalų mąstymą ir plaukti paskui savo kvailus, isteriškus, klaidinančius instinktus, nors būtent tuo momentu jiems labiausiai reikėtų to nedaryti.
Ta proga prisiminiau vieną pažįstamą, kuri, mirtinai prasiskolinusi, į mane kreipėsi patarimo – bet per vėlai, nes jau buvo papuolusi ant sukčių, kurie jai žadėjo lengvas ir paprastas paskolas iš Anglijos, rodos, 10 000 dolerių, be jokių tikrinimų. Tik reikėjo pervesti už administravimą 10 svarų. Paskui 20 svarų už dokumentų kopijavimą. Paskui 50 svarų už notarinį patvirtinimą. Jūs žinote tą istoriją. Kai ji paskambino man, ji jau buvo pasiskolinusi iš kaimynės 550 svarų, kuriuos rengėsi pervesti kaip „galutinį mokestį, po kurio bus pervesti pinigai į jos sąskaitą“. Aš jai sakiau to nedaryti. Paaiškinau apie sukčius ir kaip veikia ši schema. Ji pervedė pinigus, paaiškinusi, kad tai yra jai „paskutinis šiaudas“, nors aš ir įtikinėjau, kad čia net šiaudo nėra, ten nėra nieko, ir jai tai padės, kaip padeda skestančiam dar vienas akmuo po kaklu.
Seimo nariui, deja, dabar yra lygiai taip pat.