Garsiausias Vilniaus restoranas
Visi žino, ką esu sakęs apie dienos pietus. Kad aš valgau dienos pietus tik tada, kai tai steikas iš meniu ir kai kainuoja €45 eurus, tai čia mano dienos pietūs.
Esu sakęs, kad dienos pietūs – tai kai žmones už penkis eurus užkemša greitai, be pasirinkimo, bet kokiais patiekalais, na, bet aišku, geriau taip, negu buterbrodus valgyti (nepradėkit tik man apie tai, kad naminis maistas geriau už restoraninį, nes čia tas pats, kaip sakyti, kad geriau ką pats dviem pirštais pianinu pagroti, negu bet koks koncertas, arba geriau pačiam bet ką dainuoti, negu pinigus mokėti Siemenso arenoje).
Šį mėnesį pietūs turi būti ypatingi: švenčių laukimas, Kūčių stalo vizijos, Advento dvasia. Ar visur tuo bus pasirūpinta? Nejuokaukite.
Bet gruodį galite nueiti į ten, kur bet kaip nedaro ir bet kaip nedarė visą ketvirtį amžiaus – į Stiklius. Taip, Stikliai turi dienos pietus, ir padaro labai gražų stebuklą už palyginti nedidelius pinigus (€30).
Trisdešimt eurų daug kas gali sau leisti už pietus. Tai ne kosmosas. Tai – mažiau, nei daug kur kainuoja geras kepsnys vienam žmogui.
Ką gavau už tai? (Tai ne Laukinių Žąsų apžvalga, tiesiog mano greitas įspūdis, todėl vertinimo nebus).
Kleboniški barščiai su ausytėmis
Kleboniški barščiai su ausytėmis – priminė močiutę, Kauną, Žaliakalnį. Absoliučios Kalėdos.
Antiena
Antiena – dar vienas švenčių garsas. Antis ant stalo (kaip ir žąsis, ir kalakutas) – ženklas, kad bus dovanos, ir ženklas, kad yra tas metų laikas, kai mes vienas kitam geresni.
Desertas
Ir desertas – tirštas, tirštas, šokoladinis.
Jei manęs paklausite, kur Vilniuje ką nors ypatingesnio, ir dar prie fantastiškos eglutės, gali gauti už €30, aš neturėsiu ką pasakyti.