Grįžtu į Italiją. Šį kartą važiuoju ten, kur man daug kas nepatarė keliauti, o juo labiau su šeima.
Atsargieji nevažiuoja į pietus nuo Romos apskritai. Kiti važiuoja į Sorrento, Amalfį, kitus pietų kurortus, bet Neapolį aplenkia, jei tik gali. Nevaldomas organizuoto nusikalstamumo kontroliuojamas miestas, kurį galima suvaldyti tik labai trumpam ir tik kariuomenės pagalba. Bet net ir suvaldžius, neįmanoma išvalyti gatvių – net jei gatves valys ta pati kariuomenė, kaip 2008 metais, kai „Neapolio šiukšlių krizė“ buvo pakilusi iki visiško apogėjaus. Milijoninio miesto gatvėse buvo – sako spauda – 200 tūkst. tonų šiukšlių, nors tokį kiekį sunku įsivaizduoti. Paskui kažkaip apsitvarkė, ir iš šiukšlių kalnų liko tik šiaip labai šiukšlinas miestas.
O dar yra Neapolio vairuotojai. Manęs lyg ir neišgąsdinsi, aš vairavęs Palerme ir visur, kur tik įmanoma, Sicilijoje – net ir per turistų nugultą Taorminą (tai buvo labai nemalonu, nes greitis buvo po metrą per minutę ar panašiai), netvarkingą ir pramoninę Messiną, kalnų keliais, kur automobiliai ropoja statmenai tokio pločio pravažiavimais, kur abejose pusėse lieka degtuko dėžutės pločio prošvaistė ir vis tiek vienas kitą nekantriai lenkia ir pypsi. „Neįsijausk“, sakė žinovai, „kol nevairavai Neapolyje, tol tu nežinai, koks gali būti baisus vairavimas“.
Na, jei jau tikrai, tikrai, tikrai baisus vairavimas, tai prašom nereikia, aš jį mačiau. Jis yra Indijoje. Ten kažkada (gal ir dabar) vairavimo egzaminas buvo sudarytas iš reikalavimo pravažiuoti tiesia linija ir sustoti, bet tie, kurie guvesni, šiaip duodavo inspektoriui vieną rupiją ar du mangus ar kokį kitą tinkamą kyšį ir išsisukdavo ir nuo to. Tai taip ligi šiol ir vairuoja.
Todėl aš Indijoje vairuoti nebandžiau, ir dar nepažįstu nė vieno keliautojo, išskyrus Vytarą Radzevičių ir Martyną Starkų, kuris ten būtų bandęs vairuoti, bet tie tai šiaip nenormalūs, jiems galima. Kaip tik šiandien mačiau: vėl kažkur išvyksta, Vilniaus oro uoste nusifotografavo jau patenkinti, lupa Jaegermeister buteliais. Tegu jiems bus gera kelionė.
Arti nuo Romos
Tai štai, reiškia Neapolis. Pirmiausia, jis nuostabiai arti nuo Romos. Pagrindinė Romos traukinių stotis, Roma Termini (čia man buvo pamoka – visada galvojau, kad kirčiuojamas antrasis Termini skiemuo, ogi ne, pirmasis), super greitasis traukinys per valandą ir kelias minutes iki Napoli Centrale. Žymiai pigesnis, irgi greitas, užima dvi valandas. Dar galima (atrodo) važiuoti tuo, kuris yra regioninis, nudrengtas baisiau, nei damušta audinė Lietuvos kaime, jis keliauja iki Neapolio dvi savaites ar panašiai ir atvykus, regis, keleiviui dar primoka arba duoda pavalgyti. Arba man tik taip pasakojo.
Neapolio stotis pavojais nešokiruoja, vien dėl to galbūt, kad šokas būna jau Romoje. Teisingai rašė kažkas, kad Kalkutoje yra daug žmonių, kurie ten persikėlė iš Romos, nes norėjo pailsėti nuo elgetų. Aš gyvenau Afrikoje ir ten elgetavimo buvo nemažai, ypač centruose, kur pasirodo užsieniečiai, bet tokio užprogramuoto ir smegenis nuodijančio bespredielo, kaip Romoje, tai dar reikia paieškoti. Buvau primiršęs. Nė vieno bilieto nenusipirksi ramiai, tuoj pat prišoka kas nors – jiems reikia pažiūrėti į akis ir aprėkti. Man geriausiai veikė frazė: „Tu kažko nori iš manęs?“. Patikėkite, aš galiu būti baisesnis net už Italijos valkatą, kai noriu. Šalia stovi policininkai ir nekreipia dėmesio.
Todėl Neapolyje po Romos jau nebėra taip baisu, kaip turėtų būti. Juo labiau, kad ir Neapolio geležinkelio stotis labai moderni, erdvi ir šiuolaikiška. O valkatos ir paprašaikos? Ten, aš įsivaizduoju, daugelis valkatų jau yra tiesiog nužudyti turistų, kurie sėkmingai įsijautė į nebaudžiamumo atmosferą. O gal ten tiesiog turistų nėra daug, nes visi įbauginti. Bent jau taip pasirodė man.
Neapolis pasitinka šiukšlėmis. Tai minėjau, paminėsiu dar kartą, kad išgirstumėt. Šiukšlių daug, jos visur. Tiesiog reikėtų apsišluoti. Grafičių daugiau nei Vilniuje, tegu jų kūrėjus nutrenkia koks žaibas, kartu su jų dievuku, snobelių išaukštintu Banksy, kuris neva kuria mena. Joks ten ne menas. Aš nupieščiau gražiau.
Taksistas veža į viešbutį, aš jam aiškinu, kur man reikia, ir mes susišnekam. Tas smagu. Jis bendrauja mane, atrodo, suprasdamas, bet pats burbuliuodamas tiršta Neapolio budulių tarme.
Neapoliečiai – tai Italijos panevėžiečiai, jiems onoras neleidžia ištarti žodžių iki galo. Skubi, draskyta, nukandžiotom galūnėm ir neurotiška kalba, pagalvoju, yra nestabilios psichikos požymis; psichiką, matomai, veikia aplinka. Panevėžyje žmonės įprato kalbėti greitai: turi suspėti pasakyti, ką nori, tarp dviejų gretimų kioskų sprogimų; Neapolyje, panašu, yra panašiai.
Dabar taksistas neranda mūsų viešbučio, nors ir turi adresą. Šaligatviu važiuoti? Jokių bėdų, pravažiuojam šaligatviu, aplink policijos automobiliai su žiburėliais (jie Neapolyje nuolatos važinėja su žiburėliais, matyt, vietiniai žino, kad jei su žiburėliu, negalima tokio automobilio vogti) – pagaliau randame. Via Toledo, centrinė miesto gatvė, užstatyta didžiuliais senais rūmais, ir viešbutis užima pora aukštų viename iš jų. Tik iškaba iš gatvės – gal atvirutės dydžio. Ką čia reklamuotis, o gal taip saugiau.
Pirmas vakaras, pirma vakarienė (juo labiau kad ir vyresniosios dukros gimimo diena). Nuo Via Toledo į kalną lipa Quartieri Spagnoli, ispanų kvartalai, kažkada pastatyti ispanų okupacinei kariuomenei (reikia gi ir būtinosios tarnybos kariams kažkur gyventi). Kitą dieną paskaitėme, kad į tuos kvartalus turistams nereikia eiti ir dienos metu, bet, kaip jau sakiau, tai perskaitome kitą dieną. Šįvakar einame vakarieniauti, tamsiu paros metu, aišku, kad turistai, ir jau jei Dievas nedavė proto ir atsargumo, tai niekas nepadės.
Vieno kvartalo dalis atitverta policijos juosta, stovi automobilis (žiburėliai įjungti – ir rimčiau, ir šviesos daugiau), ir aplinkui stovi daug žmonių ir liūdnai tyli. Kai taip būna Italijos pavojinguose rajonuose, tai jau tikrai ne dėl to, kad kam nors ištraukė piniginę arba ne dėl to, kad kaimynai triukšmavo. Galime tik spėlioti: būtų gal ir neprotinga eiti ir klausti, kas čia atsitiko?
Tokioje situacijoje kartą buvome Sicilijoje. Siaura gatvelė, restoranas, kur norėjome valgyti. Kažkodėl lauke aplink stovi žmones, tyliai žiūri. Bet tai negi mes pagalvosim, kad kažkas ne taip. Įeiname. Pasieniais keletas žmonių nelabai linksmi, garsiai raudodama išbėga moteris. Mes atsiprašome ir skubiai išeiname: šis restoranas, matomai, tą vakarą nebeaptarnaus. Kažką užvertė, galima visai netoli. Tikriausiai tame pačiame restorane.
Banditų vakarienė
Taigi Neapolis, ispanų kareivių kvartalai. Paprastai atrodantis restoranas, Trattoria da Nennella (Vicolo Lungo Teatro Nuovo). Vien vietiniai. Keliese būsit? Keturiese. Prašom, sėskitės čia. Norim patogiau įsitaisyti prie stalo šešiems. „Jei keturiese, sėskit prie stalo keturiems“. Taip nelabai draugiškai. Kitas ginčytųsi, bet čia kitas padavėjas kaip sykis išnešinėja iš tarnybinių patalpų du didžiulius juodus maišus. Matyt, jau kažką sukapojo, linksmai juokaujame, nes lyg ir reikėtų šiaip jau išeiti, bet nelabai kaip tatai atrodytų. Tai belieka juokauti.
Viskas super paprasta. Popierinės staltiesės, plastmasiniai puodeliai, ir meniu be kainų. Be kainų ir viskas. Užsisakome itališkų dešrelių (salsiccia – tik čia išimta iš odelės ir išplota pagrilinta, ir ne tokia traškanti jūros druska ir pankoliais, kaip Sicilijoje), šaltos sūdytos menkės, veršienos muštinio, pastos su jūrų gėrybėm, dar kažko. Vyno turit (meniu jo nėra). Laisvai – balto, raudono. Butelis be etiketės, lyg ir naminis, o gal ir ne, nes naminis paprastai būna pateikiamas ąsotėlyje, bet čia, matyt, pilstytas ir laikomas ten pat, kur kapoja tai, ką išneša paskui juoduose maišuose.
Viskas maisto prasme yra neblogai. Nieko ypatingo, bet skanu ir šviežia. Sąskaitą? Sumokėti? „Fuori“, sako padavėjas. Lauke. Išeiname į lauką. Prieina savininkas, apžiūri mus. „Trunt‘ euro“, sako, ir dar pasiūlo čia pat kavos, jeigu norime. Neblogai? Aišku, kad neblogai, keturiese, su buteliu vyno, už 30 eurų. Kad jau taip sutaupėm, tai iš ten tiesiai į barą, čia dukroms canoli, cassata ir kitos sicilietiškos gėrybės (nors čia ne Sicilija, bet matyt ir Neapolio gyventojai žino, kad saldėsių, geresnių už sicilietiškus, jų šalyje nėra), mes paprašom Campari (su soda), kurį šiaurės Italijoje geria kaip lietuviai Švyturį, bet čia nieko tokio panašaus.
Čia jis – išpindėjusių ponų gėrimas; štai ir išsidavėm, kad ne vietiniai (na, galimai išsidavėm jau anksčiau, nes ne tokia jau mano gera ta italų kalba). Tipiškas itališkas baras, nustatytas ne tik Campari ir įvairiais jo variantais, ne tik populiariausiu visoje Italijoje viskiu Glen Grant (pirma maniau, kad gal jo platinimas priklauso irgi kokiems nusikaltėliams, kaip ir visos Neapolio kepyklos, mokančios už apsaugą, tačiau viskas paprasčiau – Glen Grant darykla, žinoma visame pasaulyje kaip Chivas Regal maišyto viskio gamintoja, priklauso Gruppo Campari), bet ir mandresniais viskiais ir net Stolichnaya.
Kas čia geria Stoli? Italija man tokia ne degtinės šalis?
Paskui pamatėm, kad yra kam gerti: rusų Neapolyje kažkaip nenormaliai daug, ir jie visi yra tokie neglamūriniai, o daugiau primenantys niūrius 1990-ųjų personažus iš Banditų Peterburgo. Gal dirba, gal ilsisi.
Neapolyje viskas užsidaro labai anksti: nors restoranuose, kaip ir kitur, be 19:30 niekas prie stalų nesėda, bet jau 21:30 uždaryti visi barai, nusileidžia langinės ir visi, kas turi proto, slepiasi į namus iki saulės patekėjimo. Išeinu į viešbučio balkoną. Gatvė tuščia, tik būriuojasi nedidelės grupelės nelabai teigiamai atrodančio jaunimo, ir vis pravažiuoja policijos automobilis įjungtais žiburėliais.
(Bus daugiau)