Žinau, kokia problema yra su mano humoru. Jį skaito ir vertina tie, kam jis nėra skirtas. Tiksliau, tie, kam reikia jumoro, o jiems siūlo humorą, t.y., kažką visai kito, kam jie nėra pasirengę.
Jau rašiau apie neišvengiamą nusivylimą tų, kas ateina į Miuncheno alaus festivalį ir piktinasi, kad ten ištisai tik alus ir štumpa-umpa ansambliai, grojantys vieną melodiją, kaip per Duokim Garo. Nei simfoninės muzikos, nei taurės Merlot.
Tai apgautų lūkesčių problema. Tokie lūkesčiai veda prie nusivylimų.
Manęs klausia: koks tikslas tų patyčių? Nusišypsok, sako, ir bus geriau.
Tikslas yra tik skaitytojo malonumas. Ne visi jį patirs, ir reiškia, jis – ne kiekvienam. Gilesnės idėjos kaip ir nėra. Tai ne socialinė akcija.
Šypsotis man puikiai sekasi, nors ir bebro dantimis. Ne visiems juokinga, ir labai gerai. Ne visi turi sutikti. Jūs turite du pasirinkimus: galite mane ignoruoti, arba galite rautis ir aiškinti, kad taip negalima. Antruoju atveju jūs patys anksčiau ar vėliau pateksite į kadrą ir tada bus žvengiama iš jūsų.
Kito pasirinkimo nėra. Visi jūsų argumentai taps tik patrankų mėsa: kuo daugiau aiškinsite, kaip tai žema, pigu, negudru, kad jums manęs gaila, kad man kažko neduota, tuo giliau klimpsite į tą balą, kur jūs būsite nebe pašnekovai, o personažai, ir teks toliau spurdėti mano cirko arenoje publikos pajuokai ir džiaugsmui. Tai bulių kautynės, kur niekas juk su bulium nesikauna: jo likimas visad toks pat, net jei tą toreadorą kartais sužeidžia arba net uždubasina.
Lietuvoje tragiškai trūksta, po prakeikto tarybinio laikotarpio, normalaus ir žinomo anglakalbiame pasaulyje bumbėjimo žanro. Ranting, bitching, kad ir kaip pavadinsim, yra normalu laisvame ir teisingame vakarų pasaulyje: tokių apžvalgininkų turi kiekvienas stambesnis laikraštis, buvo ir serialas Grumpy Old Men, kur formatas buvo paprastutis: pusamžiai ir visuomenėje žinomi diedai – rašytojai, aktoriai, TV laidų vedėjai – pasikeisdami sėdėjo ir lojo į kamerą apie tai, kas jiems nepatinka (daugiausia štai ką: visi durniai, durnos reklamos, mobilieji telefonai traukiniuose, mados išsigimėliškos, blogas aptarnavimas restoranuose ir viskas užkniso).
Rantinantys kolumnistai jokių variantų nesiūlo, nerodo, kaip daryti ir ką geriau, tik drožia nesustodami viską, kas juos aplink erzina, o juos erzina beveik viskas, ką jie mato ir girdi. Tai toks žanras. Tai saulėtas pozityvas, tik visiškai atvirkščiai atvirkščiai.
Lietuvoje to labai trūksta. Aš žinau, nes matau, kaip noriai skaitytojas lapnoja nepamatuotą niurzgėjimą, net jei paskui išperdžia savo pastabėles apie perlenktas lazdas ir persūdymą.
Aš norėčiau turėti dirbtuves, kur per dieną stebėtojų pykčiui būtų lankstomos lazdos iki užribinio perlenkimo, ir pokšėtų nuo perlenkimo.
Kai šis tekstas jau buvo rašomas, prie savo straipsnio apie Kaziuko mugę radau tokį štai komentarą:
Taip jau visais žodžiais deda ant to, kas lietuviška, o elgiasi tai labai “lietuviškai”- susikūrė puslapį, kad visai Lietuvai praneštų, kas jam nepatinka. Labai apgailėtina ir gaila to pats žmogus nemato. Baisiausio lygio bambeklis, kas bus kai pasens?
Štai jums ir prašom, pavyzdėlis visam gražume. Labai apgailėtina, sako skaitytoja, ir klausia, kas bus, kai pasens.
Kai pasensiu, bus žinokit dar blogiau.
Aš kartais palyginu save su Jeremy Clarkson – bjauriu, labai populiariu, daugelį įžeidžiančiu, labai dešiniuoju, labai prieš politinį korektiškumą ir žaliuosius nusiteikusiu Britanijos TV veikėju ir spaudos apžvalgininku, kurio baisia neapykanta nepakenčia visi kairieji ir ekologiniai ir lygių galimybių skundikai, pamokslautojai, račai, donskiai, vasiliauskaitės ir kanovičiai.
Prie jo namų protestavo, jį reikalavo uždrausti, jį skundė BBC vadovybei Meksikos ambasadorius ir net kūrybinis elitas pamokslavo, kad taip nevalia.
Būna labai faina, kai Lietuvos publikoje vis atsiranda personažų, kurie – dažniausiai nesuprasdami angliškai ir nežinodami aplinkybių – sako, kad štai Clarksonas yra neįžeidus ir todėl puikus. Matai, čia yra tikras anglų džentelmeno humoras, tau, Užkalni, tik iš jo mokytis ir mokytis, dešimt metų šūdais plaukti.
Jie niekada neskaitė jo sekmadienio skilties ir nematė TV laidos kur jis siūlė sušaudyti streikininkus, nuodijančius dirbantiems žmonėms gyvenimą. Jis kalbėjo apie išlepintus valstybinio sektoriaus darbuotojus, kurie nori, kad jie ir toliau turėtų dideles auksines pensijas.
Clarksonas sakė: “Aš juos visus sušaudyčiau. Aš juos išvesčiau į lauką ir sušaudyčiau juos jų šeimų akivaizdoje.”
Na, kiek būtų čia linksmo stūgsmo apie perlenktas lazdas? Kiek megztais sijonais ir megztomis liemenėmis vyriukų ir moteryčių parašytų, kad čia jau “neskanu”?
Tie, kas supranta angliškai, pažiūrėkit klipą (nuoroda ten, auksčiau, ir verkiančių ciocių isteriką apie tai, kad jis turi atsiprašyti ir jį reikia atleisti iš darbo). Man priminė vieno mūsų nacionalinio lunatiko viešus svajojimus ir siekimus, kad iš TV išmestų Algį Ramanauską, o iš spaudos – Audrių Bačiulį.
Žinoma, ir Anglijoje pilna buvo cypiančių, kad šitaip juokauti nevalia.
O dar Clarksonas tyčiojosi iš korejietiškų automobilių.
O dar jis pavadino Britanijos premjerą vienaakiu škotų idiotu (Gordon Brown yra viena akimi aklas, ir bajeris turbūt tikrai ne kiekvienam, bet guess what: mane vadina 20 kartų per dieną stora kiaule su bebro dantimis, ir man nieko baisaus).
Clarksonas su draugeliais tyčiojosi ne tik iš meksikietiškų autotransporto priemonių, bet ir iš pačių meksikiečių, ir jį televizijai apskundė Meksikos ambasadorius (klipo pradžioje ne Marius Jampolskis, kaip jūs galėjote pagalvoti, o Steve Coogan, toks humoristas – jis irgi daug kam nepatinka Britanijoje, bet dažniausiai nepatinka ne tiems, kam nepatinka Clarksonas).
“Meksikietiški automobiliai gali būti tik tingūs, netikę ir bezdantys, ir (…) snūduriuotų atsirėmę į tvorą, spoksodami į kaktusą, su skylėta kaldra vietoje palto”.
“Meksikiečiai nepagamina maisto, ar ne? Viskas ten atrodo, kaip vėmalas su tuo sūriu ant viršaus”.
“Įsivaizduokite, kad prabundate ir suprantate, kad jūs – meksikietis. Būtų puiku, nes paskui gali vėl eiti miegot.”
Žmogaus pasipiktinimas tokiais tekstais Britanijoje yra tiesiogiai proporcingas jo politiniam kairumui ir laikraštpalaikių, kaip The Guardian, skaitymui vietoje pagrindinės lektūros (daugelis normalių žmonių irgi reguliariai su juo susipažįsta, kad žinotų, pagal kokius komunistinius raštus gyvena ta pusė gyventojų, kurie praėdinėja valdiškus pinigus pašalpų ir nevyriausybinių organizacijų grantų forma).
Pasipiktinimas tokiais tekstais Lietuvoje yra atvirkščiai proporcingas užsienio kalbų žinojimui ir susipažinimui su pasaulio praktika: dažniausiai isteriškos lygių galimybių ypatos bliauna “Vokietijoje/Švedijoje/Norvegijoje už tokias patyčias tau iškart iškeltų bylą”.
Kodėl visa tai surašiau? Ar aš noriu, kad manim nustotų piktintis? Ne, jokiu būdu. Jei manim nesipiktins ir nevarys apie tai, kaip jiems manęs gaila, tai man nebebus ką veikti, manęs nespausdins, nežiūrės ir nemokės pinigų.
Greičiausiai čia šiandien rašau tai dėl to, kad patiriu papildomą malonumą, brukdamas jiems į panosę suvokimą, kad taisyklės keičiasi, laikai keičiasi ir skoniai keičiasi taip pat, ir jų skonis yra ne vienintelis; rašau ir laukiu jų žviegimo, kad paskui galėčiau juo misti ir toliau semtis energijos tolesnei kūrybai, iš kurio tūkstančiai turės daug malonumo.
Nepatinka? Kitaip nebus. Patariu pratintis.