Pavojingas įprotis – kartoti tai, ką kalba visi. Ne tik negalvojant, ar tai teisinga: net nesusimąstant, ar pats su tuo sutinkate.
Pavyzdžiui, turtinė ir socialinė nelygybė. Atotrūkis tarp turtingųjų ir vargšų yra populiariai laikomas absoliučiu blogiu. Visi sutaria, kad to reikia vengti. Visi lyg ir nori, kad to būtų mažiau. Net patys norėtų prie to prisidėti. Paklausk žmonių asmeniškai, pažadėjęs, kad neminėsi jų vardų, ir viskas pasirodo kitaip. Visai kitaip.
Iš esmės, esantys visuomenės viršuje ir energingai irkluojantys visai nesiruošia dėl kažkokios utopinės lygybės pristabdyti savo tempo, kad nevykėliai ir tinginiai juos pasivytų. Pastarieji gal ir norėtų, kad kiti mažiau stengtųsi (tuomet jų pačių nevėkšliškas elgesys būtų mažiau pastebimas), tačiau greitieji tikrai nesiruošia šių taisyklių taikyti sau.
Ir kodėl turėtų? Pirmavimas yra normalus siekis. Laimės siekimas (taip, materialinė gerovė irgi yra asmeninės laimės dalis, jei žmogus jos siekia) yra moralus, todėl ir noras būti geresniam už kitus yra moralus.
Šiltnamio vaikai
Tas pats galioja ir vaikams. Žinau, kad tai sprogstama teritorija ir minų laukas, bet ar aš kada bijojau pavojingų temų ir požiūrių?
Austėja Landsbergienė neseniai rašė apie „šiltnamio vaikus“, ir jos tinklaraščio straipsnis buvo prie Lietuvoje labiausiai skaitomų, nors vaikų tema šiaip jau yra ne kulinarija, ne politika ir ne sportas (ir ne technologijos), ir į topų viršūnes retai pataiko.
Viena pagrindinė straipsnio minčių: nekiškite savo politiškai korektiškų įsitikinimų, kad geresnės mokyklos yra iš esmės blogai, nes vaikai auga ne „tikrame pasaulyje“, o šiltnamyje. Nes jūsų vertybės – ne mūsų vertybės. Mes gyvename pagal kitas taisykles, todėl ir esame laimingesni už jus.
Tai XX amžiaus sovietinių desantininkų ir kitų marozų supratimas: girdi, reikia kuo giliau minti į mėšlą ir „augti vyru“ (ir berniukams, ir mergaitėms), ir ruoštis gyvenime gyventi taip, kad jei tektų eiti į kalėjimą, ten be jokio vargo galėtum būti kameroje vyriausiu.
„Gyvenimo universitetai“, „gatvės mokykla“ ir kitoks atavistinis kliedesys yra tiesiai iš zekų ir dembelių šalies ideologijos vadovėlio, pagal kurį buvo auklėjami proletariškų miestų ir rajonų urlaganai ir jų patelės. Tas vadovėlis normaliems žmonėms nebuvo aspiracinis net ir baisiausiais sovietiniais metais, o juo labiau jis nėra aspiracinis šiais laikais.
Macho vertybės nevykėlius jau užaugino
Pagal tas vertybes išauginta ištisa klasė mažaraščių nevykėlių ir išlaikytinių, gimdančių už pašalpas, už minimalų atlyginimą imituojančių darbą, dvesiančių nuo savo pigio bambalinėm pamazgom pragertų kepenų ir stenančių, kad Lietuvoje jų niekam nereikia. Jie neturi ambicijų, gėdos jausmo, savigarbos ir svajonių, o pirmąją gyvenimo dieną turėtas proto užuomazgas pražudė televizoriaus ir interneto pagalba ir pribaigė klijų uostymu.
Ir jūs siūlote, kad mes, daug dirbantys ir gerai gyvenantys, savo vaikus turėtume laikyti kuo arčiau jų, kad jie kažko mokytųsi iš visų tų panašius į žmones sutvėrimų?
Atsiprašau, man toks variantas netinka. Mano namuose net jūrų kiaulytė užlaikoma švariau, ir prausiama dažniau, nei ta publika – o jūs čia apie mano vaikus kalbate? (Užkalnių namuose jūrų kiaulytė maitinama šviežiais, dažniausiai organiniais, žalumynais iš Halės turgavietės, ir labiausiai mėgsta špinatus.)
Lygybės siekėjai niekada patys nesiruošia dalintis su kitais. Jie nori tik to, kad kiti pasidalytų su jais. Jiems galbūt tai ir naudinga? Bet ne man.
Šitų pavydžių komunistinių moralų pakankamai prisiklausiau, kai parašiau kažkada apie privačias mokyklas: komentatoriai springo iš noro išspjauti pavydo nuodus visiems tiems turčiams. Jie nesugalvojo, kaip kitaip keršyti tiems, kas juos paliko užpakaly ir privertė ryti kelio dulkes, kurios sukilo, pro šalį dideliu greičiu pravažiavus sėkmingiesiems.
Visiems tiems ponams su jų išsidirbinėjimu, pagerintomis mokyklomis, jodinėjimo treniruotėmis, atostogomis, ekologiniais turgeliais ir dantų balinimu kažkaip reikia atkeršyti, o jei negali atkeršyti, tai bent jau užkimusiu balsu aploti.
Tas lojimas gali būti isteriškas, kaip ant mėnulio staugiančio seno, apdriskusio ir niekam nereikalingo kiemsargio, arba ramesnis, kartais net išsilavinęs, linguojantis galva ir pridengtas netikru mandagumu ir nuolankumu, kuris yra sugalvotas kaip įžeidžiantis, bet iš tiesų nieko neįžeidžia: „man jūsų nuoširdžiai gaila, esate tik dvasios vargšas“.
Ponų vaikai tokie ir turi augti
Realybė yra tokia, kad tie tėvai, kurie sugeba vaikams padėti gyvenime ir duoti vaikams daugiau, tikrai duos vaikams daugiau.
Žinoma, gal kažkokių kovotojo įgūdžių vaikas gali netekti (nors brangioje mokykloje konkurencinė kova gali užauginti emocinius raumenis ne blogiau, o gal net ir geriau, nei aptrupėjusioje proletarų skylėje su išdaužytomis durimis, kur tualete nėra popieriaus).
Na ir kas? Geriau būti brangiame šiltnamyje išmokslintu paklausios profesijos atstovu, kuris leido vasaras su tėvais muziejuose ir vilose, o ne su bendraamžiais vogdamas radijo imtuvus iš automobilių prie bankrutavusių gamyklų, negu „gyvenimo universitetus“ išėjusiu prietranka, stumdančiu parduotuvės vežimėlius požeminėje automobilių stovėjimo aikštelėje (su visa pagarba darbštiems jaunuoliams, kuriems šis darbas yra tramplinas į geresnę ateitį).
Todėl lygybės bus ne daugiau, o mažiau. Nes tai yra progreso variklis.
Žmonės, kurie galės tai padaryti, kaip ir dabar, nelauks eilėse poliklinikoje, eis visur pirmi ir sėdės priekyje lėktuvuose (na, gerai – studentai, bet kaip suprasti dirbančius žmones, kuriems gaila 10 eurų, arba vienos picos kainos, už WizzAir vietą orlaivio priekyje ir praėjimą be eilės – ką jie veikia nuvažiavę į tas atostogas, minta iš šiukšlių konteinerių?), o jų vaikai bus geriau išmokslinti ir iki pilnametystės išmokę groti muzikos instrumentais ir kalbėti keliomis kalbomis, ir bus sveikais dantimis.
Jei šis tekstas jus suerzino, jums gali būti manęs gaila ir galite nusprogti savo panieka mano pasikėlimui.
Tačiau aš visiškai nesigailiu, kad mano vaikai išmoko Dubajaus viešbučio bare užsisakinėti ledus ir pasirašinėti sąskaitą, kai kitų atžalos mokėsi bendrauti nemokamais mobiliojo ryšio „majakais“ arba važinėjosi per purviną sniegą nuo kalniuko ant kartoninės atplaišos dėžės po uodega.
Mano aplinkos atžalos nepasimeta, kai ant stalo būna trys peiliai ir šakutės, nes savo gyvenime yra valgę restoranuose dažniau, nei kitas jų amžiaus vaikas yra apsilankęs nedėvėtų drabužių parduotuvėse.
Žinoma, mūsų (kalbu ne apie savo šeimą, o apie savo aplinką ir savo socialinę klasę) uždavinys – mūsų pačių labui – yra išmokyti vaikus, kad visa tai nėra jų nuopelnas, kol jie patys nepradėjo uždirbinėti pinigų.
Tačiau kad ir kaip juos mokyčiau, tai nebus daroma artinantis prie liaudies, nes lygybės su atsilikėliais man nereikia. Mano vaikai turės išmokti, kad jei matai, kad kitas atsilieka, turi dar labiau stengtis, kad galėtum pirmauti ir rytoj.