30 04 2012
Kas mane pažįsta, tai žino, kad tarp visų dalykų, kuriems daug tenka piktų ir užgaulių žodžių, yra nepralenkiami du dalykai: debilai lėktuvuose* ir hipsteriais.
Šįryt skridau iš Tulūzos, o paskui Budapešto, į Vilnių per Lenkiją, ir štai BUD-WAW segmente priešais mane sėdėjo tikrų tikriausias pretenzingas hipsteris, kalbantis rodos angliškai, pasipuošęs anoraku, Ray Ban akyniais, su pisplaukių barzdike ir nusmukusiu klynu iki kelių (kaip paskui pamačiau), kai ta zoologinė būtybė nurėpliojo, iškrypėliškai tampydamasi visu savo Indie muzikos susilpnintu kūneliu, prie praėjimo.
Aš esu tikras, kad juos tokius veisia kažkur slaptose laboratorijose, CIA kalėjimuose, paslėptuose Rumunijos psichiatrinių požemiuose, veisia ir klonuoja pagal blizgių žurnalų atvaizdus.
Pirmiausia tas žvėrelis tik atsisėdęs išsirietė savo krėsle, ir, pagalvojęs, kad jam pučia (iš tikrųjų jam plėšė ciongas, kai susidaro skersvėjis tarp ausų dėl nepakankamos kaukolės užpildymo), ir pradėjo virš manęs makaluoti savo stilinga laiba rankele, bandydamas suprasti – iš kur čia jam, b***, pučia.
Keliavo ir gėrimus užsisakinėjo užsimaukšlinęs gobtuvą.
Paskui užsidėjo savo anorako gobtuvą ir visą kelią laimingai skrido. Savo išsigimėliška išvaizda ir elgesiu (ypač kai sugalvojo užsinorėti būtent “some sort of fresh juice” – LOT lėktuve!) jis toli lenkė net tuos, kas per dieną patalpoje šiltu metų laiku vaikšto megztom kepurėm-gandonkėm.
Jo draugelis turėjo neregėtai išmanią ir ironišką bagažo etiketę.
Su juo kelionėje buvo draugelis, iš išvaizdos ne toks ryškiai išreikštas urodas (gal laboratorijose išveistas buvo jo tėvas, o mama buvo normali, ir gimė konvenciniu būdu) – tas turėjo labai išmanią bagažo etiketę. Normalus žmogus iš nepažeistos genetinės medžiagos tokio neužsidėtų.
O paskui turėjau laimės Varšuvoje eiti paskui tą zvierušką – taip, tai tiesa, ne tik nusmukusios kelnės, bet ir apatinis trikotažas labai stilingai matyti.
Apie tokius sakė Denis Leary: “INSIDE the pants! Not here, not here, not here, not here. INSIDE. That’s why it’s called under-fuckin’-ware“.
—
* Debilai lėktuvuose yra šie:
(a) Kurie neturi pasiruošę bilieto ir (arba) paso prie čekino ir pradeda krapštytis po daiktus.
(b) Kuriems yra iki 40 metų ir kurie be pateisinamų priežasčių nesinaudoja online check-inu, o su savo visom terbom ir savo vados durnais pavėpusiais vaikais grūdasi prie desko, nes namuose internetas, kompas ir printeris yra tam, kad Delfyje komentus rašytų, sėdėtų vkontakte ir adnaklasnikuose ir kad tikrintųsi savo emailus, kurių adresai yra su .ru priesaga (nes ant rusiškų servisų daugiau visokių paslaugų, sako jie).
Dažniausiai čia yra tie patys, kurie nežino, kas yra VNO, nors tas oro uostas nuo jų yra 5 km atstumu nuo jų niekingo gimimo vietos.
(c) Kurie nesupranta, kad jei prie geito sėdi daug žmonių, tačiau nė vienas jų neina laipintis, tai reiškia, kad dar, b***, NELAIPINA.
(d) Kurie nemoka prie bordingo turėti paruoštų dokumentų, nemoka patys nuskanuoti bar-code Frankfurte ar Miunchene.
(e) Kurie, išgirdę pranešimą, kad į jų reisą laipina, mąsliai sako “o tai čia mūsų?”. Ne, ne tavo. Iš faking Milano Malpensa į Vilnių paprastai skrenda du arba trys lėktuvai per valandą, ir todėl tavo klausimas labai prasmingas. Tai tie patys žmonės, kuriems prie šviesoforo užsidega žalia, ir kurie galvoja, ar čia jiems.
(f) Kurie įlipę į lėktuvą vėpso kaip kaliausės, nesugebėdami suprasti, kur yra ant jų bilieto spausdintinėm raidėm parašyta vieta. ABC į dešinę, DEF į kairę, beraščiai glušiai jūs, ir A ir F yra prie lango, C ir D yra prie praėjimo, ten jums nupaišyta netgi, jeigu nežinot, kaip eina abėcėlė.
O jeigu long haul, tai jiems išvis mirtis: ABC DEFG HJK, nekalbant apie lėktuvo priekį AC DEG HK, tai nuo šito jiems išvis išneštų smegenis, bet ačiū Dievui, jų niekas neleidžia į lėktuvo priekį (tiesa, tai jiems netrukdo rėpliojant pro šalį murmėti “o tai matai čia kaip patogiai, įdomu jei sėstume naglu veidu tai persodintų turbūt“, ir ką tu galvoji, nuolatos juk būna pabandančių įsirangyti anapus štorų).
Dar yra tie, kur klausinėja, kiek laiko skrisim. Maždaug tiek, kiek buvo parašyta ant bilieto, bet šiaipjau tai kai būna sakoma per interkomą “welcome on board I am your chief purser on this flight“, tai labai padeda užsikimšti ir nepliurpti tarpusavyje ir paklausyti, nes tuomet pasako, kiek laiko skrisim.