Aš ne žydas, bet norėčiau juo būti. Tai sakiau vieną kartą interviu, ir dabar pakartosiu dar kartą, nes nepakenks žinoti.
Dabar buvo mano šansas, ir aš juo pasinaudojau. Na, jei ne visai, tai bent jau dalyvauti ekskursijoje Vilniuje, anglų kalba – mažas baigtinis projektas, vos kelios ekskursijos, kurias turėjo ar turės laimės aplankyti tik apie 400 žmonių. Viską organizavo Rūta Vanagaitė, kuri mane ir pakvietė ateiti.
Visiems, kas pažįsta Vilnių, kaip labai žydišką miestą prieš Antrąjį pasaulinį karą, kaip Šiaurės Jeruzalę, toje šešių valandų trukmės ekskursijoje turbūt būtų nedaug naujo. Tik tokių turbūt labai maža. Tiems, kas ir taip išsamiai susipažinęs, žinoma, ir paprasti papasakoti dalykai sinagogoje apie tikėjimą ir apie tai, kiek dienų žydų savaitėje (tiek pat, kiek ir mūsiškėje, tik savaitė prasideda sekmadienį, o baigiasi šeštadienį) būtų juokingai elementarūs.
Man tai nebuvo gerai pažįstama teritorija. Lyg ir domėjęsis gyvenime daug kuo, kas žydiška, ir kruopščiai už rankos vedžiotas po žydiško pažinimo begalinius tolius geriausių draugų-žydų, supratau žinojęs baisiai nedaug.
Na, man buvo suprantama tai, kad žydai neritinėja krikščionių kūdikių statinėse su prismaigstytomis vinimis, kad nusunktų kraują ir su juo keptų macus. Buvo man pažįstamas ir tas faktas, kad tikriausiai pasaulio pinigų nekontroliuoja devyni žydų senukai, pasislėpę Siono kalno oloje. Žinojau, kad Vilniuje prieš karą buvo labai daug žydų, o liko labai mažai, ir ne todėl, kad būtų emigravę į Airiją ar Norvegiją.
Tačiau mano žinios buvo labai menkos, nepaisant tos svajonės būti žydu, apie kurią kalbėjau pradžioje. Arba bent jau būti arčiau žydų, kurie man nepaaiškinamai imponuoja.
Galbūt tuo, kad yra Išrinktoji Tauta. Man paaiškino: išrinktoji reiškia ne tai, kad geresni už kitus. Ir ne tai, kad jiems būtų geriau, nei kitiems. Tai reiškia tik tai, kad jiems reikia stengtis ir nešti, daugiau nei kitiems, nes jie tam darbui yra pasirinkti. Man toks variantas tinka. Aš visuomet norėjau daugiau atsakomybės.
Dabar vėl prie ekskursijos.
Mus vedžiojęs Simonas Gurevičius, Lietuvos žydų bendruomenės vadovas, kiekvieną kartą klausia ten dalyvaujančių vilniečių – keli iš jūsų yra buvę Paneriuose? Visą laiką atsiranda vienas arba du. Gaila, kad tik tiek. Gerai, kad bent jau tiek.
Visas karo laikų Vilniaus baisumas yra šalia mūsų, dabartinių vilniečių, bet mes jį žinome lyg per miglą. Jis, žinoma, nužymėtas kai kur paminklinėmis lentomis, gatvių pavadinimais, muziejumi ir knygomis bibliotekose, visiškai nepaslėptas, prieinamas visiems, bet kažkokiu būdu gyvename šalia to, nei užkabindami, nei užčiuopdami. Visa tai mums lyg už stiklo.
Viena vertus – Vilnius buvo, yra ir bus svetimųjų miestas, kur atskiros bendruomenės sėkmingai išmoko gyventi, viena kitą vos pastebėdamos. Tai mano miesto bruožas, ir jo dėka jis yra žymiai geresnis ir draugiškesnis, negu galėtų būti.
Panerių pušynas. Siaubo duobės.
Antra vertus – sostinės geto mirties istorija, ilgas, kelerius metus per karą vykęs metodiško žmonių išnaikinimo košmaras, į Panerių duobes suvertęs dešimtis tūkstančių, kurių lavonai paskui buvo iškasti, sudeginti ir, kas nesudegė, susmulkinti, yra visai kas kita.
Tai ne toks dalykas, kokiam tinka tos pačios taisyklės ir tie patys požiūriai, kurie visiškai priimtini Senamiesčio gyventojui, nelabai besidominčiam čigonų taboru, arba Riešėje individualiame name gyvenančiam, kuriam nei šilta nei šalta dėl automobilio statymo Užupyje problemų.
Čia ne tas atvejis, kaip, sakykim, vis labiau senstantys rajonai, tokie, kaip Karoliniškės ar Žirmūnai, darosi vis labiau koncentruotai rusakalbiai, socialiai remtini ir iš naujų gyventojų priimantys dažniausiai nebent tik ką į sostinę atsikraustančius studentus arba jaunimą, kuriam reikia nebrangaus būsto.
Yra dalykų, kurie yra svetimos problemos. Yra dalykų, kurie neturėtų būti tik vienos grupės prisiminimas.
Ar vilnietis gali ramiai gyventi, nežinodamas, kas vyko karo metu Senamiesčio rūsiuose, kur šimtai slėpėsi nuo policijos, ir nežinodamas, ką dešimtims tūkstančių gete uždarytų žmonių reiškė „Paneriai“? Ar gali vaikščioti pro tuos pačius kiemus, kuriuose kažkas gaudavo bilietą į laisvę, bet turėdavo pasirinkti, ką pasiims su savimi: mamą ar žmoną? Ir kuriuos du vaikus išgelbėti, o kuriuos palikti gete, kad juos išvežtų į Panerius sušaudyti? Kur vilniečiai, ne žydai, slėpdavo žydus, nors žinojo, kad gali tuo prisišaukti mirtį visai savo šeimai – kuriems kažkas liepdavo nuspręsti, kad aš rizikuosiu savo vaikais, kad galbūt išgelbėčiau svetimus?
Žmonės gali gyventi to nežinodami, ir daugelis gyvena, ir daugelis, manau, gyvens iki mirties. Tačiau, manau, niekada nepriartės prie supratimo, kodėl daugelis žydų turbūt visiems laikams išsižadėjo Lietuvos ir Vilniaus, kaip baisaus sapno, kurio jie nebenori ir nebegali prisiminti.
Gerai, kad šie medžiai Paneriuose prie duobės nieko nemoka papasakoti.
Mes turime suvokti, kad daugybei žydų visame pasaulyje Lietuva ir Vilnius sutapo su baisia, liūdna kaip Panerių pušynas, bet galutine didžios eros pabaiga. Šiaurės Jeruzalė, mokyklos, teatrai, leidyklos, Gaono šlovė – visa tai baigėsi XX amžiuje. Žydai užvertė šią knygą ir nebesitiki nieko gero, ir neišbrauks to, kas buvo, iš atminties, nes jie nieko nepamiršta.
Aš iš šio nepamiršimo norėčiau pasimokyti. Man būtų labai gerai, jei lietuviai lygiai taip pat išmoktų niekada nepamiršti to, ką mums padarė komunistai ir sovietai, ir kad Rusija būtų mums visiems laikams užversta knyga, valstybė rytuose už sienos, ir kad būtų tik piniginiai-prekiniai mainai, ir daugiau nieko (pagal galimybes, žinoma) – iš ten jokių koncertų, paskaitų, filmų, sporto, dainų. Nieko.
Aš nesakau, kad taip bus, nes laisvoje šalyje juk neuždrausi. Tačiau aš norėčiau, kad taip būtų. Aš norėčiau, kad lietuviai niekada nepamirštų nei kolektyvizacijos, nei stribų, nei gyvulinių vagonų, nei NKVD, nei bažnyčių, paverstų grūdų sandėliais, nei disidentų psichiatrinėse, nei išvykimo vizų, nei valstybės sienos išskirtų šeimų, nei cenzūruojamų knygų, nei raudonų pionierių kaklaraiščių, nei karo komisariatų Lietuvos miestuose. Ir norėčiau, kad nepamiršę darytų išvadas ir turėtų tokį patį pyktį ir atmetimo reakciją piktadarių kraštui ir jo valdžiai, kokią turi žydai tiems kraštams ir žmonėms, kur jie patyrė skriaudą.
Tai čia tik mano troškimas ir svajonė, bet svajoti juk niekas neuždraus.
Vilniuje yra kuklių paminklų, bet istorija lyg prabėga pro šalį.
Žinau, kad kalbant apie Holokaustą ir Lietuvos žydų tragediją, pokalbis visada nueina į akligatvį. Tas akligatvis – kaltės ir kančios gretinimas. „Žydus šaudė? O kiek lietuvių į Sibirą išvežė ir NKVD nukankino ir nužudė? Ir kiek NKVD dirbo žydų?“
Tas akligatvis visada pradeda lyginti skaičius ir nužudytų proporcijas. To negalima lyginti, nes vienas blogis neatperka kito, jie nepersidengia ir vienas kito neanuliuoja.
Būtent dėl tos pačios priežasties aš lygiai taip pat purkštauju, kai atvažiavę į Lietuvą asmenys kabinėjasi prie Genocido muziejaus buvusiuose KGB rūmuose, esą jis nepakankamai kalba apie žydų tragediją. Palikite tą muziejų ramybėje. Jis yra apie kitą siaubą, ir nelyginkime skirtingų siaubų. Jų yra daug, ir jie vienas kito neatsveria.
Aš pabūsiu užsispyręs ir nedėsiu ant svarstyklių pragariško Panerių pragaro, tų taisyklingos formos duobių, ir Gedmino prospekto buvusio KGB pastato rūsių ir egzekucijų kameros su latakais grindyse kraujui nubėgti. Nedėsiu, nes pats bandymas aukų skaičiavimą paversti buhalterija yra ydingas, ir jei norite, kad aš tame dalyvaučiau, aš ne su jumis: sakau ir žydams, ir lietuviams.
Tačiau aš dabar, man atrodo, geriau suprantu tuos žmones, kaip Efraimas Zuroffas, kuris nesiruošia lietuviams atleisti niekada ir kurio veikla labiausiai nukreipta į tai, kad dar kartą parodytų, kad labai didelė dalis lietuvių dėl nieko nesigaili, dėl nieko neatgailauja ir, jei nepagailėtų pinigų benzinui, nuvežtų gėlių ir žvakutę ant kokio žydšaudžio kapo kaimo kapinaitėse Kelmės rajone.
Tuo pačiu metu man atrodo, kad Efraimas Zuroffas absoliučiai nieko nepasiekia, įrodinėdamas tai, kas yra visiškai aišku. Taip, Lietuva nė iš tolo nepriartėjo prie suvokimo apie tai, kas dėjosi karo metu. Taip, buki liaudies tamsuolių idiotizmai apie žydų pasaulinį sąmokslą ir pasaulio kontroliavimą Lietuvoje randa geresnę dirvą, negu norėtųsi.
Bet aš visiškai suprantu Zuroffo norą tai įrodinėti ir visiems rodyti. Aš net galiu suprasti jo neproduktyvų norą šlietis kad ir prie komunistinių padugnių ir Lietuvos nepriklausomybės nekentėjų, nes jei jam reikia rinktis tarp tų, kas tiesiogiai ar netiesiogiai leido Aleksandrui Lileikiui numirti laisvėje, o ne kalėjimo kameroje, ir kokių nors frontininkų, jam nereikia ilgai galvoti, kur turi būti jo pasirinkimas. Aš žinau, kad aš jo negaliu smerkti ir sakyti, kad jis turėtų elgtis kitaip, nes jo vietoje tikriausiai elgčiausi taip pat.
Aš žinau, kad šiandien, atrodo, žydams nepakaktų jokios lietuvių atgailos (jei tokia būtų) – kolektyvinės, individualios, valstybinės ar dar kokios nors – kad įvyktų visiškas ir galutinis atleidimas ir susitaikymas.
Po ekskursijos po žydiškąjį Vilnių ir Panerius supratau, kad to susitaikymo turbūt ir nebus, ne todėl, kad lietuviai visai neatgailautų ir nejaustų atsakomybės, o todėl, kad ne kiekvienam nusikaltimui būna kaltė ir išpirkimas. Yra, man atrodo, neišperkamų dalykų, kaip ir neišsemiamų jūrų ir neįkopiamų kalnų.
Kai kurie baisumai yra tokie, kad atgaila prieš juos bejėgė. Kai Vokietijos federalinis kancleris Willy Brandt puolė ant kelių Varšuvos gete 1970 metais, sugluminęs visus dalyvavusius ceremonijoje, nemanau, kad jis tikėjosi žydų tautos atleidimo. Ta atgaila buvo širdies šauksmas be tikslo būti išgirstam. Man taip atrodo.
Panaši, man regis, galėtų būti lietuvių atgaila per supratimą to, kas vyko mūsų žemėje karo metais. Be išskaičiavimo, be analizės, kas kam labiau kaltas, ir kodėl taip atsitiko, ir kas turi ir kas neturi už ką atsakyti. Jei nenorite jaustis atsakingi ar nesijaučiate kalti, jūsų reikalas. Niekas neprivers.
Tai turi būti atgaila tik mūsų pačių labui, be lūkesčių dėl atsakomojo veiksmo, nes atleidimo mes neturėsim, kadangi mes jo negalime turėti. Tačiau galbūt per kiekvieno asmeninį supratimą mes pasieksime bent jau suvokimą apie prarajos dydį, ir galbūt tada, kokios nors karto po mūsų vaikų ir anūkų galės per ją pastatyti tiltus.