Verslo Klasė, 2013 m. balandis
Paklausinėjus šiandien žmonių apie išvykimo vizas, mažai kas iškart prisimena šį keistą anachronizmą, nuėjusį praeitin drauge su paskyromis automobiliams, talonais dulkių siurbliui ir įgaliojimais vairuoti svetimą automobilį. Nors kai kas tebeturi sovietinius „užsienio pasus“ su keistai transkribuotomis pavardėmis (iš rusiško perdarymo – į lotynišką, pagal prancūzų kalbos taisykles; nūnai skolų kamuojamas Kauno krepšinio klubas anuomet irgi buvo užvadinamas ant marškinėlių „Jalguiris“).
Tautos, tradiciškai nesikračiusios kelionių, ryžtas keliauti prieš du dešimtmečius buvo didžiulis: kai atsidaro užtvanka, vandens lygiai abejose jos pusėse išsilygina labai staigiai, su sūkuriais ir verpetais, dideliu ūžesiu. Tačiau paskui, palikus vartus atvirus, upė jau teka normaliu greičiu, tačiau prisiminimai apie lūžį lieka ilgam.
Taip ir su lietuvių keliavimo įpročiais. Per kelias kartas sukauptas kelionių ir užsienio troškulys suspaudė spyruoklę, kurios energingas švystelėjimas jau praeityje, tačiau daugelis vis dar ilgimės tos beprotiško augimo dinamikos. Svaigulys neužsimiršta.
Pasikeitimai arba jų nebuvimas
Per dvidešimtį metų lietuvių kelionių įpročius purtė – arba paliko ramybėje – keli įvykiai.
Pirmasis, žinoma, buvo pigioji aviacija, atėjusi į Lietuvą kartu su prisijungimu prie Europos Sąjungos. Ji sutapo su naujai atsiradusiu poreikiu vežioti ekonominius migrantus ir sukūrė naujus transporto srautus į turtingus Europos miestus, kurie kilstelėjo mūsų keliautojus (bent jau jų viršutinį segmentą) iki turtingojo pasaulio lygio: ilgojo savaitgalio kelionių, dalyvavimo šeimos šventėje kitoje šalyje (tame pačiame žemyne).
Antrasis įvykis – galutinai nunyko išpūstos viltys apie tai, kad iš Vilniaus galima bus pasiekti daugybę miestų tiesioginiais skrydžiais, kaip iš Londono ar Frankfurto. Nebeliko nacionalinio vežėjo, o kartu ir kliedesių apie tiesioginius skrydžius iš Vilniaus į Čikagą. Atėjo išblaivėjimas.
Tiesa, dar tebegyvena absurdiški, ekonominę logiką ir perkamosios galios pasiskirstymą ignoruojantys kliedesiai apie tai, kad Lietuvos tarptautinių kelionių centru taps Kaunas, „nes jis Lietuvos viduryje ir taip visiems patogiau“.
Trečiasis faktorius (jau ne įvykis, o jo nebuvimas), buvo ir liko Lietuvos psichologinė izoliacija nuo Europos: Lenkija, nors ir apsitvarkiusi kelius ir nebesiūlanti pakelės plėšikų, tebeliko nemalonus kliūčių ruožas bet kokiai kelionei automobiliu į Vakarų Europą.
Kelionės iš Klaipėdos keltu tebėra visiškai nišinis pasiūlymas, o ne turistinis maršrutas. Kelionė geležinkeliu taip pat nieko bendro neturi su kelionėmis civilizuotame pirmajame pasaulyje: iš Vilniaus į kaimyninės Lenkijos sostinę galima važiuoti geležinkeliu, tik 574 km užims beveik 11 valandų. Net nesvarbu, kiek tai kainuoja: tiesiog variantas toks nepatogus, kad jo niekaip negali net variantu laikyti.
Mes niekuo nesiskiriame nuo kaimynų
Lietuviškas išskirtinumas iš socialistinio lagerio ir artumas Vakarams, net jei dažnai tai viso labo glorifikuotos detalės, kurių reikšmę mes patys išsipučiam savo paguodai, tebėra gyvas ir tvarus mitas. Tačiau ar mes kuo nors skiriamės nuo gretimų didelių rinkų, į kurias nelabai mėgstame būti panašūs?
„Visiškai ne, mes tokie patys, kaip rusai ar lenkai, tik tos šalys didesnės, todėl ten ir pasiūlymų daugiau“, sako Simonas Bartkus, Lietuvos marketingo asociacijos vadovas, daugelį metų dirbantis kelionių industrijoje ir rašantis labiausiai gerbiamą šalies tinklaraštį apie aviaciją.
Masiniai Lietuvos turistų užsienio maršrutai tebėra Turkija ir Egiptas – kaip ir didžiosioms Rytų Europos keliautojų sankaupoms. Žmonės brangesniame segmente jau daugelį metų nepalieka pietryčių Azijos: anksčiau tai buvo vien Tailandas, dabar – ir Malaizija, ir Mianmaras, ir Laosas, ir Indonezija. Skverbiamasi giliau, tačiau pats regionas nepaliekamas.
Sparčiausio augimo šalis lietuvių turistams dabar – Vietnamas, sako Gabrielė Štaraitė, kelionių organizavimo bendrovės Travel Planet vadovė.
Reiškia, šiokios tokios transformacijos esama. Mano kartai ir šiek tiek vyresniems žmonėms Vietnamas buvo neatskiriamas nuo tos labai negarbingos vietos, kurią šiai šaliai skyrė to meto politinės aktualijos.
Vietnamas sovietinėje sąmonėje buvo susijęs su pigiais ir skriaudžiamais darbininkais, pradėjusiais važiuoti į Sovietų Sąjungą po 1981 metų, su karo konfliktais. Iš ten būdavo atvežami pigūs šaldyti ananasai, ten galima buvo palyginti nesunkiai nuvykti, bet nelabai kas norėjo. Pagalvokite patys: Vietname buvo taip blogai, kad sovietinės cigaretės Kosmosas ten buvo paklausios ir noriai keičiamos į vietos liaudies dirbinius. Išties, tik truputį geriau, nei Afganistanas.
Dabar karta pasikeitė: šių dienų žmonėms Vietnamas labiau susijęs su prancūziškų kolonijinių filmų romantika, nei su XX amžiaus antrosios pusės kruviniausiais placdarmais. Panašiai, šiandien keliaujantys į Kambodžą retai žino, kas yra Kampučija, Pol Potas, Raudonieji Khmerai ir Mirties laukai.
Naujieji įpročiai
Tačiau kas formuoja lietuvių kelionių paklausą ir lūkesčius? Ar ateina lietuviai pas kelionių pardavėjus ir, pasukioję rankose gaublį, kaip tas naujasis rusas, prašo parodyti kitą?
„Madas formuoja draugai, lietuviai nuo draugų ir kaimynų nuomonės labai priklausomi“, sako S.Bartkus. Aviacijos ir kelionių specialistas pažymi, kad mes esame tikrai labai bendruomeniški ir linkę daugiausiai (arba net išimtinai) pasikliauti tuo, ką papasakoja iš kelionės grįžęs bičiulis. Tam tikra šalis parduodama, kaip pasirinktas kelionės maršrutas, ir sprendimas priimamas dar lietuviui neatėjus į kelionių biurą: jis apsisprendžia, klausydamas kitų kelionių įspūdžių.
„Žinoma, yra ir tas paprastesnis segmentas, kuris važiuoja bet kur, kur saulėta ir prieinama kaina“, priduria jis. Prisimenu, kaip 1995-aisiais, atėjus į kelionių agentūrą Anglijoje, man atvipo žandikaulis, išgirdus prie gretimo staliuko merginą prašant „dviejų savaičių kur šilta, nesvarbu kur“.
Man tai skambėjo, kaip šventvagiškas prigimtinės laisvų kelionių teisės paniekinimas – teisės, kurios aš neturėjau, gimęs sovietų Lietuvoje, ir kuri man tada vis dar atrodė didžiulė privilegija. Mergina prie gretimo staliuko, laisvai atsisakiusi Dievo duotos laisvos valios ir pasirinkimo laisvės, susijusios su viena didžiųjų gyvenimo dovanų, man akimirksniui pasirodė barbare, griaunančia civilizacijos iškovojimą dėl savo nesupratimo.
Taigi rinkdamiesi keliones, lietuviai vis dar mina vieni kitų pėdomis, kaip ir tarpukario ekonominiai migrantai, kaip ir naujoji emigracijos banga: važiuoja ten, kur kiti jau buvo, ten, kur jau yra tautiečių, ten, kur kiti jau išbandė. Neatsitiktinai iš visos Europos darbui vis dar pasirinktos trys: Britanija, Airija, Norvegija. Taip ir atostogų kelionėse: poreikis saviškių rekomendavimui yra labai stiprus, mums reikia savotiško nuraminimo.
„Yra du tipai lietuvių keliautojų: kai kurie patys organizuojasi ir tvarkosi, o kitiems būtinai reikia už rankos laikančio savo pakeleivio, kuris su jais visą laiką būtų. Gavę lietuvį kelionės vadovą, jie atsikrato paskutinių savarankiškumo likučių ir panyra į priežiūros režimą: viešbutyje sugedus čiaupui, jie jau net administratorei nepaskambins, o eis tik pas savo lietuvį vadovą,“ pasakoja kelionių organizatorė G.Štaraitė.
Pagalvojau, kad štai ir sugalvojau pagrindinį skirtumą tarp keliautojų iš Lietuvos ir jų kolegų iš Rusijos. Rusai, nors ir daugumas renkasi tam tikrą skaičių madingų ar prieinamų šalių, laiko garbės reikalu pasirūpinti (net jei tai kainuoja brangiau), kad aplink nebūtų kitų rusų. „Aplink nebuvo nė vieno ruso“ maskviečiams yra vienas iš svarbiausių geros kelionės akcentų. Maskvoje man teko matyti kelionių agentūrų pasiūlymus, kur būdavo elegantiškai pabrėžiamas „apgyvendinimas prestižiniuose viešbučiuose ir kompleksuose su minimalia tautiečių koncentracija“. Bendruomeninė, azijietiška rusų tauta nuostabiai sugeba kartu didžiuotis savo šalimi, bet nuo jos ir jos atstovų laikyti kuo didesnį atstumas. Turtingesniam rusui keliaujant, jam tautietis pageidautinas tiek pat, kiek rusų tuštutei, atvykusiai apsipirkti į Paryžių, pageidautina Riazanėje pagaminta rankinė arba batai iš Pavolgio.
Lietuviai tokios bėdos neturi. Tautiečių kaimynystė jiems yra gėris, maža to, jei kur nors užsienio šalyje yra lietuvių laikomas viešbutis, tai gali būti tikras, kad mūsų keliautojui tai bus rimtas privalumas: niekada negali žinoti, ten gali būti ir lietuviško alaus, o gal ir ruginės duonutės, dėl kurios mūsų tautietį pradeda kolbasinti jau trečią kelionės dieną.
Dar tais laikais, kai gyvavo „Lietuvos avialinijos“, buvo žmonių, kurie atvirai prisipažindavo, kad jiems būdavo smagu jas rinktis, nes papildomas tris valandas kelionėje galėdavai pabūti tarp savų, pakalbėti lietuviškai ir maksimaliai atitolinti susilietimo su užsieniu momentą.
Keliauja beveik visi
Keliones į užsienį vis dar priimta laikyti prabangos pirkiniu: kai paskelbiama apie kokio nors politiko atostogas, yra įprasta vartyti akis ir linguoti galvą, dūsaujant „štai ką jie sau leidžia“, apsimetant, kad paprastas pilietis niekada nėra buvęs toliau Palangos, o ir ten paskutinį kartą lankėsi, kai dar grojo ansamblis „Nerija“.
Tai nėra tiesa. Lietuviai masiškai keliauja, ir vis labiau nebijo net skolintis kelionėms. „Tiesa, tai yra biudžetinis segmentas, keliaujantis į Turkiją ir Egiptą, jie skolinasi apie 2000 litų, dažniausiai metams, bet tokio skolinimosi daugėja“, pasakoja Odeta Bložienė, Swedbank Asmeninių finansų instituto Lietuvoje vadovė. Lietuviams apskritai vis labiau įsipyksta taupymas vardan vartojimo ateityje, sako ji: žmonės nori to, ką amerikiečiai vadina „staigia gratifikacija“ – čia ir dabar, ir jei už tai reikės mokėti bankui palūkanas, tebūnie.
Pasak O.Bložienės, keliaujantys toli, į egzotinius kraštus, už kelionę susimoka iš turimų pinigų, ten apie skolinimąsi dažniausiai kalbos nėra.
Tačiau keliauja ir tie, kuriuos priimta laikyti beviltiškais varguoliais ir finansiškai pasmerktaisiais iki gyvenimo pabaigos: pensininkai. Pasirodo, duomenys apie tai, kad senjorai – didžiausi taupytojai bankuose, ir nesibaigiančios istorijos apie senolius, iš kurių sukčiai išvilioja sumas, prilygstančias nedidelių bendrovių apyvartinėms lėšoms, nėra klaidingos pasakos. Pasak G.Štaraitės, ne mažiau 15% perkančių jos organizuojamas keliones į egzotinius kraštus yra pensininkai.
Lietuvoje labai populiaru baksnoti į vokiečių arba anglų pensininkus, „keliaujančius po pasaulį“, kai mūsiškiai, girdi, minta bulvių lupenomis ir skaičiuoja centus. Tai spaudžia ašarą, bet nėra korektiška ir jau seniai neatspindi tikros situacijos.
Ko tikėtis ateityje
Kad ir kaip klausinėčiau, negavau atsakymo, kas gali būti nauja kryptis lietuvių keliautojams, apie kurią niekas kol kas nežino. Aš pats, prisimenu, prognozavau, kad lietuviai priims JAV kaip populiarų kelionių maršrutą: nuo Floridos paplūdimių iki ilgų, išsamių automobilinių kelionių po visą šalį, sustojant nebrangiuose moteliuose ir valgant maistą, kuris, palyginti su europietišku, yra sotus, nebrangus ir patiekiamas labai didelėmis porcijomis. Kuo ne lietuviška svajonė?
Rodos, visos kortos teisingai iškrito – ir galimybė keliauti be vizų, ir santykinai pigus JAV doleris, ir beveik liberalizuota transatlantinių skrydžių rinka, kartu su nebebrangstančia nafta numušusi bilietų kainas iki istoriškai žemos ribos, ir beveik gimtąja lietuviams tapusi anglų kalba. O kur dar tautiečių gausa vidurio vakaruose (Čikagoje) ir vadinamoje „rūdžių juostoje“ – Ohajuje, Indianoje, Masačiūsetse.
Tačiau poilsinės ir pažintinės kelionės į Ameriką tebeliko itin noriai keliaujančios viršūnėlės pasirinkimas, ne ką noriau ir gausiau praktikuojamos, nei prieš kelerius metus pačių rafinuočiausiųjų keliautojų pasirinktos viešnagės Japonijoje.
Matyt, prognozavimas niekada nėra žaidimas be pralaimėjusių. Tačiau vis dėl to pabandysiu: man regis, turi išpopuliarėti Pietų Amerika, patraukli lietuviams artimu gėlėtu, garsiu ir šiek tiek fatalistiniu temperamentu bei „gero laiko“ ir atsipūtimo kultūra, kuri, man regis, Lietuvoje bus dar ilgai madinga kaip siekiamybė (tegu tik tarp tų, kurie jau gali sau tai leisti, dažniausiai kaip tik sunkaus darbo ir griežtos disciplinos dėka).