Klausimas paprastas, ir atsakymas nesudėtingas: argi daug kam patinka Velykos su sniegu, pusnys gatvėje, auliniai batai penktą mėnesį iš eilės, šalikai, kepurės ir pirštinės?
Juk galėtų būti lauko kavinės, mėsa ant grotelių sodybose, švarkai vietoje paltų. Žinoma, kad taip.
Tačiau yra dar viena priežastis, kodėl neateinantis pavasaris kiekvienam ant liežuvio. Aš dar negirdėjau tiek juokų (ir gerų, ir nelabai) apie orus. Krepšiniui vis labiau nueinant į šešėlį ir užsidengiant skolomis ir pralaimėjimais, orai tampa puikia tema, kuri vėl suvienijo tautą.
Be to, daugelis kitų problemų jei ir ne visiškai išspręstos, tai bent jau išeitys aiškios. Kam per brangus šildymas, kraustosi į kitą būstą arba įsileidžia nuomininkus. Kai labai kanda degalų kainos, važinėja mažiau. Kai negali sau leisti naujų drabužių, perka dėvėtus. Net automobilių spūstis per Vėlines kažkaip išsprendėme – kam nepatinka ilgai kiurksoti kelyje, keliauja iš anksto ir pasistato automobilį toliau nuo kapinių vartų. Kai nesugebi rasti tinkamo darbo Lietuvoje, ieškai užsienyje. Daug kam nepatiko A.Kubiliaus valdžia, ir jie išsirinko kitą (dabar už savo pastangas gali džiaugtis bent jau ūkio ministre, kuriai net premjeras negali uždrausti kalbėti apie energetiką – ją sunkiau nuvyti nuo šios temos, nei atpratinti blusinėjantį šunį kasytis).
Trumpiau tariant, visada yra kažkokia išeitis, ir nors mes žinome, kad daug kas yra netobula, tačiau labai nepurkštaujame, nes slapčia suprantame ir sutinkame, kad gyvenimas yra mišinys iš gero ir blogo.
Giliai širdyje turime teisingumo ir saiko jausmą. Nors ir labai dažnai bambame dėl valdžios, kuri ir kainuoja per daug, ir padaro per mažai, žinome, kad smarkiai geresnės už ją mes neturėsime. Daugelį katalikų bažnyčia ir šeima ne visada džiugina, bet geriau jau su jomis, negu mėnesienoje aukoti šėtonui naminius gyvulius, gyventi vienam ir niekam nerūpėti.
Tačiau dabartiniai orai yra mums visiems akivaizdi neteisybė. Mes laukiame iš gamtos bent jau kažkokio taisyklių laikymosi, pagarbos susitarimams ir ciklų. Dabar mes jaučiamės apgauti ir bejėgiai, nes nėra net ką nubausti už akivaizdžią netvarką.
Kai nesiseka – pavyzdžiui, tą patį rytą virtuvėje ir stiklinę sudaužai, ir užtepta duonos riekė nukrenta ant žemės sviestu į apačią, gali spirti į spintelę ar šiukšliadėžę, ir akimirkai palengvėja, tačiau kai jau prasidėjo balandis, ir už lango sninga dideliais kąsniais, tokia taktika netinka. Jei būtume iš laukinių kraštų, galėtum griebti automatinį šaunamąjį ginklą ir pleškinti į orą, arba sudeginti Amerikos vėliavą, kai nesiseka gyvenime, bet mes, racionalūs žmonės, negalime sau to leisti.
Tačiau iškrovos reikia, todėl siūlau prisiminti tuos žmones, kurie, pasivadinę mokslininkais (ir tikrai, daugelis jų tikrai gaudavo, o gal ir šiandien gauna, atlyginimus iš mokslo įstaigų), mums bandė prieš dešimt ar penkiolika metų aiškinti, kas bus su klimatu ir orais.
Negana to, kad pirmiausia buvo kalbama apie „klimato atšilimą“, kuris paskui buvo pakeistas „klimato kaita“ (kai tokį atšilimą pasidarė vis sunkiau pastebėti), buvo detaliai prognozuojama, kas mūsų laukia po dešimtmečio, pusšimčio metų ar kitame amžiuje.
Norvegijos fiorduose ant šlaitų sirps vynuogės, pasakojo mums. Baigsis tūkstantmečiais vykusi paukščių migracija – kregždutėms nebereikės žiemai Egipto, joms bus gerai žiemoti ir Helsinkyje, tarp persikų ir arbūzų plantacijų.
Žmonės iš pietų Europos kraustysis vis tolyn į šiaurę, ieškodami malonesnių gyvenimo sąlygų, nes Ispanija ir Italija pasidarys nebegyvenamos.
O ledynai? Jie tai traukiasi, tai auga, ir tai nieko nereiškia, o baltieji lokiai prisitaikys prie įvairių temperatūrų, juo labiau, kad jų populiacija ne mažėja, o didėja.
Ir absoliučiai viskas, kas vyksta, nuolatos mums paaiškinama, kaip tiksliai teoriją patvirtinantis reiškinys. Kai mokinys neišlaiko egzamino, jis tėvams paaiškina, kad taip ir turėjo būti – tiesiog jis per gerai mokėjo, kad galėtų išlaikyti. Kai futbolininkas nepataiko į vartus, tai, žinokite, plano dalis: jis bandė užmigdyti priešininkų budrumą, čia taktinis manevras, kuris ilgainiui padės laimėti.
Dabar tas pats. Šaltos žiemos ir neprasidedantis pavasaris yra „labai paprastai paaiškinami“, taip ir turėjo būti dėl klimato kaitos, čia viskas dėsninga. Žiūrėkite, čia Golfo srovė, čia vanduo iš tirpstančių Himalajų, iš kurio vandenyne veisiasi dumbliai, kurie išskiria dujas, iš kurių darosi visokie stebuklai, ir būtent todėl per Velykas mes lipdome sniego senį.
Tik aš turiu vieną klausimą. Jei viskas dėsninga ir aišku, paprasta ir suprantama, kodėl jūs prieš dešimtį metų nė vienas neprognozavote to, kas vyksta dabar? Kodėl jūs sakėte visiškai atvirkščiai?
Aš jums pats galiu atsakyti. Todėl, kad nė velnio nežinojote tada, nė velnio nežinote ir šiandien, bet malėte liežuviais, išsigalvojote paaiškinimus pagal situaciją ir kuo daugiau bauginote, kad daugiau gautumėt pinigų iš valstybinių ir tarptautinių fondų jūsų panikos užkurtiems tyrimams, galėtumėt skraidžioti po konferencijas į egzotinius kurortus visuose žemynuose ir išsimokinėti atlyginimus.
Jūsų pranašystės nedaug kuo skyrėsi nuo viduramžių astrologų užkalbėjimų. Žemėlapiai ir grafikai, kuriuos kuriate nuostabiais kompiuteriais, praktine prasme nedaug kuo skiriasi nuo senovinių atlasų, kur neištirtuose kraštuose parašyta „Čia gyvena drakonai“.
Mokslas pasiekė labai daug, be jo nebūtų ne kosminių palydovų, nei kompiuterių, nei interneto, nei šiuolaikinių vaistų. Tačiau greta mokslininkų vaikšto, irgi akinius ant nosies nešioja, ir labai rimtai ir impozantiškai atrodo paprasčiausi šarlatanai: tie, kas aiškina apie žmonijos poveikį vandenynų lygiui ir ugnikalnių išsiveržimui, ir tie, kurie reguliuoja žodžio „bẽbras“ kirčiavimą ir vadina tai mokslu.
Moralas būtų toks. Kadangi negalime rasti kaltų dėl pavasario, kuris niekaip neateina, bent jau prisiminkite, kad apie klimatą ir orus jums daug metų melavo, ir dar ilgai meluos, jei nebūsite budrūs. Dabar jau viskas, galite sau eiti į lauką kasti sniego.