Šį video yra būtina peržiūrėti prieš skaitant straipsnį.
Čia ne apie tai, kad Facebook paleido Facebook Home, netikusį app’ą ir beveik operacinę sistemą mobiliesiems, kur viskas jūsų telefone pasidaro tik apie Facebook’ą, ir jis lipa jums ant galvos, ką bedarytumėt: dabar visi kvailiausi draugų katukai ir kūdikėliai galės būti ne kažkur, o pulti gremžti jūsų smegenis tą sekundę, kai įjungsite mobilų.
Čia apie reklamą. Pažiūrėkite ją gerai (geriausia – desktop’e, HD rezoliucijoje), pažiūrėkite kelis kartus, nes jums reikia įsiminti viską, ką matysite.
Štai jis, gyvenimo modelis ir idealas Naujajai Kartai, visos vertybės, aspiracijos ir estetinės siekiamybės sudėtos į 61 sekundę, ir jei norite suprasti paauglius (vaikus, brolius, seseris ar šiaip pažįstamus), arba ankstyvuosius 20-mečius, jūs privalote įsiminti viską, ką pamatysite. Ne visus, bet daugelį iš jų. Ne visi ten yra tokie, bet tie, kas yra, yra labai labai tokie.
Į vieną video sudėti visi stereotipai, pradedant nuo politinio korektiškumo (rasių ir lyčių mišinys padozuotas kaip vaistinėje) iki to, kuo užsiima žmonės, į kuriuos taikosi Facebook’as.
Nuotraukoje: tipinis Facebook kartos balius. Visiems linksma, kas geria pigų vyną, kas alų, indai paprasti, valgiai etniškai korektiški (koks nors Trečiojo Pasaulio marmalas), jie neturi daug erdvės, bet jiems labai linksma, ir kambarys papuoštas etninėm pabriakuškėm iš kelionės po pasaulį per tėvų apmokėtą Gap Year.
Dauguma jų pakankamo amžiaus, kad jiems parduotų alkoholį, bet dar labai toli iki tos ribos, kai jie atsikels nuo savo subinių ir pradės kažką dirbti ir uždirbti pinigus.
Dabar jie nedirba. Jie sėdinėja ant sofų, važinėja visuomeniniu transportu (atsakinga – ir mažiau teršia gamtą!), miega, siuntinėja įsimylėję vieni kitiems žinutes, labai dažnai gamina valgyti nelabai erdviuose, bet su meile apstatytuose būstuose, ir yra afigiennai ir neįtikėtinai laimingi.
Žinote, kodėl jie laimingi? Nes jie neturi niekam jokių pareigų, vaikų jie kol kas neturės, nes gyvens sau ir dėl savęs iki kokių 45 metų, kai nebegalės turėti, nes organizmas jau bus sudilęs. Todėl jų visas gyvenimas buvo, yra ir bus tik dėl savęs ir dėl savo lėkštų užgaidų; geriausiu atveju, jie pagroja akustinėmis gitaromis ir laibais balsais groja band’e, dažniausiai niurkydami dainuojamąją poeziją, kuri yra tokia nonkonformistinė ir labai vėsi. Į jų koncertus vyninėje ateina 20 žmonių, daugiausiai draugai ir giminės.
Bet dabar jiems šiaip viskas gerai, juos išlaiko kiti (dažniausiai – tėvai, arba bankai, iš kurių jie skolinasi be minties atiduoti, nes vietoj atidavimo galima eiti daužyti langų ir protestuoti prieš neteisybę). Darbo jie neturi kartais todėl, kad kam dirbti, jei galima nedirbti, o kiti sako, kad norėtų dirbti, bet tinkamo niekur nesusiranda, nes jauniems žmonėms su darbo susiradimu beviltiška. Tie darbai, kurie yra, jiems netinka, nes ten viskas durnai sutvarkyta. Tokia jau sistema, kuri jų nevertina.
Bet dabar jie laimingai kvatoja, kaip gerai prižiūrėta kvailelė gerais dantimis šioje nuotraukoje, ir kaip visa eilė besmegenių, bet labai gražių fyfelkų bent keliose vietose šiame klipe.
Jie visi aprūpinti visa įmanoma įranga, nuo telefonų iki iPadų ir MacBook Air’ų, ir gyvena nelabai brangiame, bet oh-so-stylish IKEA baldų pasaulyje.
Tėvai ne tik paveža ir pasiima, iš kur reikia (gali sėdėti ant užpakalinės sėdynės prie atviro lango, šilto vėjo apipučiama), bet ir nusiunčia atostogų, kur galima fotkinti savo išsišiepusias nuotraukas su tokiais de rigueur silly beach sunglasses.
Pusė laiko praleidžiama ir nuotraukos paveiksluojamos su kavos puodukais prie burnos ir rankose, nes pusė gyvenimo apskritai praleidžiama kavinėse ir coffee shopuose, tampantis su starbucksų ir Coffee Inn ir visų kitų socialinių maitinimo įstaigų kartotiniais puodeliais, kurie yra peraugusio kūdikio buteliukas su žinduku ir comfort blanketas. Gaila, kad dar nebuvo nuotraukos, kai tą puodelį laiko žiemą šiek tiek apsnigta ranka su riešine pirštine, ajėzau kaip tai yra jauku ir cute.
Kitos nuotraukos vaizduoja šokinėjimą į orą, stovėjimą gatvėje ir kvatojimą, kvatojimą, kvatojimą. Jėzau, kokia gera emocija trykšta iš visur, ir koks saldus, kaip du medu, veltėdžių ir kūrybiškų freeloaderių gyvenimas.
Kalbėjimo jiems nebėra, yra neįpareigojantis chat, šlykščiausias anglų kalbos žodis, užsėdęs kalbą per pastaruosius dvidešimt metų savo atgrasia politkorektiška subine. Tai neįpareigojantis paplepėjimas, parietus kojas, atlošus galvą, prie taurės vyno, su mielais draugais, prie žvakės, kaip miela, dievinuuuuuuu.
Nuotraukoje: ne tik šis peraugęs kūdikis galvoja, kad jis yra labai cool. Taip apie jį galvoja ir visa Facebook’o dykaduonių karta, kuriems jis yra stiliuko ir laisvos, atsipūtusios dūšios portretas. Jo panašumas į Jėzų Kristų nėra atsitiktinis.
Jei jūs, skaitydami šias eilutes, linkčiojate galva, ir galvojate – na, kam gi galėjo patikti tas Facebook klipas, tokia infantili nesąmonė nesubrendusiems ir nesubresiantiems – jūs esate labai naivūs.
Šis gyvenimas su šniūreliais apraišiotais riešais ir su kavos puodeliais ir su viena kita glostančiomis išpuoselėtomis rankelėmis, nupaveiksluotomis per Instagramo filtrus, yra tai, į ką Facebook’o karta jaučiasi ne tik pretenduojanti, ji galvoja, kad turi į visą tai teisę, ir mokėsite už visą tai jūs, mano bendraamžiai.
Aš žinau, kad jaunojoje kartoje yra labai daug protingų ir darbščių žmonių, su idealais ir užsispyrimu (NB: protestavimas su Bono, kad Afrikai nurašytų skolas, nėra jokių patrauklių charakterio savybių požymis ir neparodo jokių idealų, tik naivumą ir kvailumą) kuriais aš žaviuosi. Jie nesėdi kvatodami ant sofkučių ir nemato šių kvailų paveiksliukų kaip siekiamybės gyvenime (daugiausia todėl, kad jie labai daug dirba ir žino, ko nori), bet apie juos Facebook neužsako klipų.
Nes jie nėra Facebook’o tikslinė auditorija, ir ačiū Dievui.